Coincidence is Honey

This is my first blog post in English and it's not a coincidence.

The coincidence is that I am here in Baku.

When the day starts with a question-mark and it ends with a question-mark as well it's not a coincidence.

When you meet someone for the first time in your life it is a coincidence.

When that someone remains in your life it's not a coincidence.

People focus on situations so much but actually people are the ones to be the most important in every coincidence and in every 'not a coincidence'. We use cases in Lithuanian grammar and the first case is 'nominative' answering the question 'who'. The following questions as 'where', 'when', 'how' and so on are just circumstances. The same is about the structure of the sentence in almost every language. So people should come always in the first place but don't forget the idiom 'circumstances alter cases'. Value people but also the time - don't waste it on those who don't try to get along with you. Time is money and the investment should make you richer. Richer as a personality, richer as a friend, richer with a smile and a happy soul. 

There is an article that answers to many question-marks: http://elitedaily.com/life/staying-settling-need-move-5-times-life/751829 saying that:

New experiences are the reason we live. They are the reason we get up every day, the reason we carry on. Realize the only thing stopping you from the world is yourself. You don’t know who you’ll meet, what you’ll find or how you’ll get there, but you will do it. To chase love is to chase happinesses. If you think you’ve found it… in a person, a city, a job, you must move for it. The world is full of things to throw your heart into, things to make you weep and realize (yet again) why you’re alive. You’ll never be fully satisfied unless you’re exploring, changing and moving.

Climb over the fence and get into the rally track (Baku World Challenge Race).

If there is mud, don't forget to bubble (unique active Mud Volcanos).

Only time shows that coincidence is not a coincidence at all. It is honey. So enjoy eating till the last bite. 

falling forward

Šiandien išlipus iš metro į universitetą (senamiestyje) lygiai toks pats vaizdas kaip prieš mėnesį pirmąkart pamačius Baku dienos šviesoje - lietinga ir gaivu. Kelias toks pats, oras taip pat, tik pojūčiai jau visiškai kitokie. Prieš mėnesį dar tiek visko nežinojau, tik turėjau nuojautą, kuri pasitvirtino. Dabar turiu naują nuojautą. Kasdien atsiranda vis nauja puzlės detalė, bet ne visos jos dar tinka į vieną visumą. Pagaunu save pagalvojančią, kad lyg ir aš tokia pati, bet kažkaip visai kitokia.
Sėdžiu metro nuleidus akis, nes per daug žvilgsnių. Šustrų vaikinų kategorijoj pranašumas užsienietei. Tapau 'atmazų' karaliene nenorimoms pažintims, juokinga, kai atseka iki laiptinės, stovi prašo numerio, šypsosi, o tu sakai: bet tu net angliškai kalbėt gi nemoki, tai kam tau tas mano numeris. Daug beviltiškų atvejų. Bet nusipirkau žiedą (infinity), kurio kokį pusmetį norėjau būdama Lietuvoj, o visai netyčia radau čia. Taip apsidžiaugiau, bet tinka tik ant dešinės rankos bevardžio - jau sulaukiau pirmo gyvenime klausimo, ar esu ištekėjus. Cha cha, jeigu ką...
Grupiokas klausė vardo trumpinio, tai per paskaitą sėdi už manęs ir baksnoja vis su kokiu klausimu, bet trumpinio 'bri' vis tiek tinkamai neišaria (gaunasi bra, bre, bry). Aišku, 'bridžit(a)' jau tapo mano antru vardu, o italai nustebino savo gabumais mano vardą ir pavardę nuolat kartot ir dainuot man nesuprantamas dainas, operos balsu pamėgdžiot, vienas tai įsiklausė kaip aš pati savo vardą tariu ir nuolat pabrėžia tą kietą vardo skambesį, o pavardė minkšta su daug balsių, daininga. Aš pati iki šių incidentų nei vardo, nei pavardės savo nesureikšminau. Išskyrus tai, kad užmezgus naują pažintį atkreipiu dėmesį į kasdieniškai paprastą momentą, nuo kurio mane pradeda vadinti 'bri' - gaunasi natūraliai ir jau reiškia, kad tapau drauge. O azeri vardai yra kažkoks kosmosas, man jie visi vienodi - paklausiu, pakartoju, bet vis tiek nepavyksta prisimint. Man dar su vardų ir pavardžių atmintim visada blogai buvo, tai dabar išvis nesusitvarkau.
O kokie gi jie patys? Man nedrąsu vertinti žmones, kurių nepažįstu, klijuoti etiketes, bet kad jos pačios klijuojasi, Prieš mėnesį oro uoste susipažinau su labai įdomia mamos amžiaus moterimi, kuri davė protingą patarimą apie pirmuosius įspūdžius: fiksuoti juos ir pamatysiu, kad jie pasitvirtina. Stilingų žmonių labai mažai, daug kalėdinių eglučių: jei nori atrodyti gražiai, tai dažniausiai persistengia, arba jei jau ir atrodo gerai, tai akivaizdžiai nukopijuota iš katalogų - puikios kopijos, iškart atpažinsi. Bet yra keli vienetai, į kuriuos smagu paganyt akis. Vyrai drąsūs ir dominuojantys, moterys daug mažiau reikšmingos. Kavinėse vien vyrai, vakarais parduotuvėse ir gatvėse taip pat. Merginos nepasitiki savimi, gal ir vaidina, kad pasitiki, bet vis tiek nepasitiki. Vyresnės moterys arba elegantiškos damos, arba pakankamai vriednos. Žmonės aktyvūs - nuolat esi apsuptyje. Jei atsitiktų bėda ir prašyčiau pagalbos, tai žinau, kad gatvėje kas nors tikrai pagelbėtų. Užsieniečiams dauguma nori palikti kuo geresnį įspūdį. Žinoma, socialinės klasės ir jų elgesys skiriasi (dominuoja kiek žemesnė nei vidutinė klasė). Vyrai/vaikinai pasisveikindami pasibučiuoja, dažnai net į lūpas. Vaikinai nuolat grupelėmis. Merginos dažniausiai atskirai. Ypač trūksta gerų manierų - geresnių ir protingesnių mažuma. Jie išsiskiria savo elgesiu bei kalbėsena, dažniausiai nori kur nors keliauti arba jau keliavę, turi savo argumentuotas svajones, jų akys žiba ryškiau, paklausia kokio nors įdomaus klausimo, įsiklauso, stengiasi suprast, bendrauja per 'europietišką' prizmę, nutyli, nes nenori išgąsdinti savo tiesmukiškumu. Su vaidyba jiems prastai. o tai aš labai gerbiu, nes yra tokie, kokie yra. Jiems tiesiog neišeina vaidint ir viskas, neišeina nuslėpt nepasitenkinimo, neišeina nuslėpt smalsumo, jų emocijas lengva atpažint ir nuspręst su kokiu žmogumi turi reikalų. Tai ypač padeda atsirinkti gerų intencijų žmones. Ši tauta dar labai augs, jai dar tiek daug priešaky. Ji turi savo išteklius - jaunus, protingus ir darbščius žmones (ne tik naftą), kurie nori lygiuotis į Europą, nori, kad būtų geriau, bet dar negali, dar pakankamai neužaugo. Jie draugiški, vieningi ir smalsūs, jų tauta labai didelė ir manau, kad tikrai pradės progresuoti.

Apie uni
Mano savaitės čia nesibaigia penktadieniais. Mano savaitės čia baigiasi tik šeštadienio vakarais, o pirmadieniai tapo sekmadieniais. Paskaitų įdomumas 10 balų. Atsirado žmogus, kurio idėjomis pradėjau žavėtis, su kuriuo galiu padiskutuot apie marketingą - tai mano dėstytojas, turintis tvirtą ir argumentuotą nuomonę. Išsilavinęs žmogus (išsilavinęs nuo turinčio diplomą skiriasi), tobula britų kalba (azeri lygmeniu), išvaizdus, turintis savo įmonę, studijavęs Ispaninoje, dirbęs Kuboje, verslo konsultantas, dėstytojas, vyras it tėtis - dabar jau mane privertė susimąstyti, kuo gi aš būsiu sulaukus atrodo vos dvidešimt devynerių... Azerbaidžaniečių savimonėje aplinkos išsaugojimo temos neegzistuoja, aš vis galvoju, kad jie vieną dieną paskęs plastikinių maišelių jūroje, čia net pardavėjai į mane žiūri kaip į ateivę, kai pasakau, kad ne, maišelio nereikia, ir vis tiek deda į maišelį, o aš tada dešimt kartų kartoju, kad maišelio tikrai nereikia, kol susivokia man paduot prekę, neįdėtą į maišelį. Tada dėstytojas paskaitoje atsiprašo mūsų, kad atspausdino testus ant juodraščių, nes saugo Azerbaidžano medžius. Nieko ypatingo, Lietuvoje dėstytojai irgi taip sako, bet kai esi čia, ir galvoji, kad esi vienintelė, kuriai iškilo toks klausimas, tai nuostabus jausmas, kad atsiranda dar kas nors su tokia pačia nuomone. Aš visad stebiuosi, kad dėstytojas mąsto, kaip gryniausias europietis, ir taip smagu būna per paskaitas, nes jauties kaip namie. Pirmąkart vos įžengus į paskaitą, supratau, kad ne be reikalo studijuoju marketingą ir kad tai tikrai mano sritis. Baku jau buvau praleidusi dvi savaites iki pirmosios paskaitos ir susidūrusi su daugybe kitoniškumų - visi kultūriniai skirtumai išnyko paskaitoj. Išeini švytinčiom iš džiaugsmo akim, ir lauki kitų paskaitų, nes taip be galo įdomu. Ne kiekvienas dėstytojas šneka su studentu, kaip lygus su lygiu, klausia studentų nuomonės ir patirčių, rodo visokiausius video, sako, aš jus turėčiau mokyti teorijos, bet praktika toli gražu ne tokia. Kartais reikia imtis tokių ir tokių veiksmų - ir juokauja apie nelegalius susidorojimus su konkurentais, pataria, kaip pirmauti, kaip išlaikyti atstumą tarp draugų/kolegų tam, kad darbai būtų atlikti. Žodžiu, protingų žodžių kišenėje neieško. Jei pažadėjo, kad paskaitą baigs 6:15, tai taip ir bus, jei pažadėjo, kad rezultatus atsiųs tos pačios dienos vakarą, tai ir atsiunčia. Viskas trumpai, aiškiai ir pagal taisykles. Man primena Daniją, nes niekur kitur daugiau nesusidūriau su tokiu dėstytojų požiūriu. Bet čia tik man labai pasisekė, nes Azerbaidžano kultūrinis ypatumas yra "manjana" ir tai tas rytojus rytoj paaiškėja, kad vėl bus tik rytoj, ir taip rytojaus pasaka be galo. Pasirodo, dėstytojas irgi blogeriauja apie gyvenimiškas vertybes ir žmonių ypatybes arba jų nebuvimą. Man asmeniškai, savimonė ir elgesio faktoriai yra viena įdomiausių sričių, kuri praverčia ne tik specialybėje, bet kasdien. 

Apie ašaras ir filmus
Aš neverkiu (sausų akių sindromas), bet jei jau verkiu, tai vadinasi rimtas atvejis. Svogūnų pjaustymas ir laimės ašaros nesiskaito. Toks vienas labai rimtas atvejis atsitiko Baku. Ateinu į kiną, italų kino festivalio filmas kine už 1 manatą (tas pats, kas Forum Cinemas dabar už 3,45 Lt pradėtų filmus rodyt). Smagu, žiūrim "La vita è bella" (pažiūrėkit, kas nematę), aš jau buvau mačius, bet pamiršus, ir pagal emocijas pačiai atrodė tarsi pirmąkart žiūrėčiau. Pirma filmo dalis - tai juokas iki ašarų, o antra filmo dalis - ašarų pakalnė. Po filmo kokią valandą negalėjau normaliai kalbėt. Nepasakosiu apie ką filmas, bet tokia neteisybė, kai geri žmonės susiduria su kitų piktadariškumu ir tie kiti sugadina jų gyvenimą. Taip vyksta pasaulyje, aš gi žinau, visi mes žinom, bet kai parodo viską atvirai ir dedeliam ekrane per tragikomedijos prizmę vėl iš naujo ir vėl tas pačias problemas, tai pasidaro labai liūdna. Patys neteisingiausi dalykai pasaulyje - tai nepagydomos ligos ir karai, dėl kurių miršta nekalti žmonės. Dar vienas filmas "You are not you" apie tai, kaip visiškai nepažįstamas žmogus tampa stebuklinga tavo gyvenimo dalimi, nes suteiki jam šansą, juo tiki ir pasitiki, išmokai būti geresniu.  Filmo citata: Why is it that... we want the ones that don't see us... instead of the ones that do?

Ir jei kada nors parašyčiau knygą... (tai nėra mano tikslas, nes rašau taip sau, dėl malonumo, rašydama lengviau susidėlioju savo išgyvenimų puzlę, ir tam, kad gal kas nors perskaitęs taps geresniu, priims teisingesnį sprendimą, padarys ką nors savito; bet dar pažiūrėjau blog'o lankymo statistiką, ir jį skaito, o tai visai motyvuoja ieškot detalių)... toje knygoje būtų ši pastraipa (brandinta amžinybę, kaip geras prancūziškas raudonas vynas, kurio skonio ir vertės visiškai nesupranti, nes nesusigaudai vynuose, arba gurmaniškai skanauji, pamažu suvokdamas laiko tėkmę gomūryje):
Ji sėdi universiteto skaitykloje. Patogiai įsitaisiusi ant sofkutės klausosi naujai įrašytos dainos ir skaito knygą. Knyga tapo pastarųjų dienų kasdienybe - tikėjosi nuotykių, pokalbių, pasivaikščiojimų iki ryto, romantiškų diskusijų, o gavo knygą tam, kad turėtų ką veikt be to. Arba tam, kad neliūdėtų, nes Jis - labai užimtas žmogus. Ji - jau išlepinta dėmesio, nenustgystanti vietoje mergina, turėjo išmokti, ką reiškia atsakomybė ir karjera, išmokti nereikalauti per daug, o gaudyti gilius ir tik retkarčiais valiūkiškus žvilgsnius, mėgautis nedrąsiais prisilietimais, atkreipti dėmesį į subtilybes. Būdama nuoširdi, ji kasdien sprendė galvosūkį ir tai ją kaustė. Per daug klausimų kankino jos sielą, per daug vilčių, per daug "o kas toliau, o gal aš visiškai Jam nepatinku, bet kodėl aš čia, kodėl tada paklausė, gal visgi norėčiau pasilikt ilgiau, gal tik iš mandagumo, ar mes dar susitiksim, o gal nelemta, bet aš jam visiškai netinku, nes jam reikėtų kokios nors aukštos lieknos idiliškai moteriškos manekenės", per daug nepasitikėjimo savimi... Nepaisant visko, Ji jautėsi tokia prie jo prisirišusi, neįsivaizduojanti dienų be pokalbių su juo, tvirtai įsitikinusi, kad niekas kitas negali jos suprasti labiau nei Jis, norinti matyti jį laimingą ir besišypsantį. Ji beprotiškai juo žavėjosi. Jo nuomonė jai reiškė viską, jai Jis atrodė per daug nepaprastas paprastai jai. Ji beprotiškai bijojo netikti. Ji beprotiškai bijojo prarasti bendravimą su juo. Jei nepavyks, norėjo likti drauge, kad tik dar truputį pasišnekėtų apie bet ką. Ko bijosi, tas ir bus. Viskas taip nelemta. Jis prieina iš už nugaros ir ji pajunta jo švelnų prisilietimą - Jis paglosto jai plaukus. Atsisėda priešais ir žvelgia į ją. Ji norėjo, kad jis atsisėstų šalia, bet tuo pačiu džiaugiasi, kad nėra per arti, nes neištvertų... Ji nuleidžia akis į knygą, "skaito", bet puslapio neperverčia jau kelias minutes, "klausosi" muzikos, bet dainos negirdi - širdis per garsiai plaka. Paskutinės akimirkos su Juo. Ji nenori išvykti, taip smarkiai nenori, bet nepasirįžta ištart nė žodelio. Ji išmoko susitaikyti, bet taip niekada ir nesusitaikė. Tvyro įtampa ir liūdesys. Nagi eik iš čia greičiau, nes tuoj pravirksiu, nenoriu, kad pamatytum. Jis atsistoja ir nueina, o jai pasidaro tik dar sunkiau. Viskas. Ašaros kaip pupos. Baik, sustok, nebeverk, gi pamatys, būsi visa užraudusiom akim. Tik nesukūkčiok, šš! Kvailiausia ir trumpiausia pasaulyje - tai pati keisčiausia jos istorija. Bet nuo tos dienos jis ir pats nesuvokdamas ją paskatino įveikti savo baimes, ir jei kristi, tai tik pirmyn. Kitas ją mylėjo ir darė viską, kad ji pamiltų jį. Ji pamilo viską, bet ne jį. Nuo savęs ir savo jausmų nepabėgsi, kad ir kur bėgtum, kad ir ką veiktum, kad ir su kuo. Su jausmais reikia susidraugauti ir susikalbėti. Tada lengviau. tada aiškiau, kas ir kaip. Ir kartais visai nesvarbu kodėl. Kartais tiesiog reikia nukristi. Visiškai pilnai sudegti ir užgesti, kad įsižiebtum iš naujo - ryškiau ir su didesne šiluma.

Apie meilę ir trūkumus

Ačiū visoms karčioms patirtims ir pasakų momentams. Dabar jau žinau, kas yra tikra meilė ir kuo ji skiriasi nuo susižavėjimo. Susižavėjimas iškart stulbina - užsidedi rožinius atostogų akinius ir atitrauki teatro užuolaidas... Grimas, vaidyba - viskas pagal tobulai žavingą scenarijų, kad tik žiūrovai būtų patenkinti ir aktorystė pelninga, ir neini į užkulisus tol, kol nesibaigia spektaklis. Kai atostogauji, tai ir žiūri į viską trumpalaike perspektyva: tuoj baigsis atostogos ir reiks grįžt į varginančią kasdienybę, tad dedi visas pastangas, kad atostogos būtų kuo nerūpestingesnės ir malonesnės. Aš pati labai mėgstu tiek teatrą, tiek ir atostogas! Mėgstu, bet ne myliu. Mylėti reikia savo kasdienybę. Tikra meilė - tai, kai įsimyli trūkumus. Visus. Nesuskaičiuojamą galybę neigiamų savybių. Jas aiškiai suvoki, randi jose daug nišų, kuriose ieškai to, kas yra gerai. Kartu kuri nuostabias unikalias pirmąsias akimirkas. Pastangų dėka trūkumai išnyksta ir tu esi to dalis. Dėl tavęs vyksta judėjimas pirmyn. Kiekvienos dienos saulė ryškesnė, nes kiekvienos dienos lietus mažiau baisus. Nes jūs kartu. Nes esate vienas kito nedaloma dalelė. Tu ir tavo gyvenimas - namai ir žmonės.