Įrašas Nr. 4: tavo ir savo

Ir jei pamačius Tave žmogaus veidas nušvinta, žinok - tai tavo Žmogus

Vaikystės ir paauglystės susireikšminusią save sau susireikšminusiai ir pasilaikysiu, o pradėsiu nuo lūžio taško.

Šokio teatras AURA - čia sulaužomi visi tavo principai ir užauginama stipresnė, įdomesnė, kitoniškesnė asmenybė. Aišku ne visi, bet kas norėjo, tas sugėrė į save skatinimą tobulėti, galvoti mažiau, jausti giliau ir tai, ką jauti, parodyti savo judesiais, veiksmais, mimikom, ryšio virvutės ieškojimu, tiesimu kitam ir laukimu - pagaus ar ne, išlaikys ar ne, sudėvėjus nuties naują ar išmes ir privers save niekada neprisiminti.  

Mums neleido žiūrėti į veidrodžius, nes svarbiausia ne tai, kaip tu atrodai, o tai, kaip jauti muziką. Išraiška ateina pati per nepaliaujamą judesių kartojimą, vidinį pojūtį ir nebaimę nuoširdžiai atskleisti save. O veidrodžių buvo labai daug, kaip ir baimės. Mums liepė užsimerkt ir negalvot. Išeit į vidurį salės ir įsivaizduot, kad tapom savo kambarį įvairiausiom spalvom, judėt, suktis, nepamiršt nudažyt visų keturių sienų, grindų ir lubų. Pamenu, plušau, tapiau, galvojau: "o jei... visi žiūri". Ir tada pradėjau klausyt garsų, pamiršau pasaulį, tik tapiau garsais, spalvomis ir judesiais. Kaip gražiai nudažiau, nepakartojamai! O tada sugrįžau ir net iki dabar pamenu man pasakė, kad labai gracingai judėjau. Juk tai buvo taip svarbu tada sau ir dėl savęs. Ir mes tiek šokom, ir mums tiek kartų nesigavo būti gražiems, mes pripratom judėt savaip. Kas nepriprato tada, tas ir dabar nėra savimi, nes bijo apsijuokti prieš kitus. O ko čia bijot? Aš asmeniškai niekad nesijuokiu iš to, kad žmogus kvailai atrodo, kai elgiasi nuoširdžiai, bet man taip juokinga, kai maivosi ir nemoka, o nemoka, nes maivosi, nes nejaučia, nes jam rūpi tik kaip atrodo, o tada būtent ir atrodo juokingai. Ir nesvarbu, kad gal ir gražiai juda, bet kad judesiai netikri. Kokie judesiai, tokie ir veiksmai, o kokie veiksmai, toks ir žmogus, arba ne žmogus, o lėlė. O aš dar prisimenu merginą, kuri turėjo šokt lėlę. Ir jai taip gražiai pavyko ją suvaidint, nes ji buvo tokia žmogiška lėlė, pati gražiausia - su siela. 

Dar buvo kontaktinės improvizacijos seminaras. Mane visad nervindavo, kai nepažįstamas žmogus mane liečia - autobuse, parduotuvėje, universitete, visur neišvengiamai susiduri su kontaktu, ir nebūtinai fiziniu, net ir akių kontaktas mane baugino. Tu ne draugas, tai ko čia žiopsai? Bet tai buvo dvi dienos, po kurių aš pati pradėjau ieškoti ryšio - žvilgsniu, šypsena, prisilietimu, kito stebėjimu ir įsiklausymu, mėginimu ne tik išgirsti, bet dar ir suprasti, ką sako, įsijausti į kito vaidmenį. Kontaktui tereikia vieno bendro taško ir tas taškas gali tvyroti ore, kartu pradedat tuo tašku judėti, taip sujungiat bendrą liniją, o galiausiai ši linija išsišakoja į daug skirtingų figūrų ir nupaišo visą jūsų pasaulį. 

Apie pasaulio gyventojus. Aš jau pripratau - jie dažniausiai ateina į mano pasaulį, įsipaišo, įsivingiuoja ir paskui tiesdami savo liniją išsiregistruoja, o kai kurie net nesivargina išsiregistruoti, tiesiog palieka daug begalinių tiesių, o aš jomis seku paskui, beldžiuosi į tuos kitų pasaulius, bet būna pasitaiko, kad į svečius nepriima. Tada tos tiesės tampa užbaigtomis atkarpomis jau už mano pasaulio ribų. Tie žmonės savanaudžiai, jie įeina, nenusiauna batų, pripaišo netikrų piešinių ant netikrų lapų, o aš naiviai tikiu, rėminu, grožiuosi, paskui būna labai sunku išmest. Bet kartą metuose dažniausiai po stiprios audros įvyksta generalinė tvarka - perkratau spintas, stalčius, senus rėmus pakeičia nauji. Aš labai nemėgstu generalinės tvarkos, nes ji atima daug laiko ir turi susitaikyt su tuo, kad kai kuriuos daiktus reikia išmesti, atiduoti, nes jie sulūžę, nebereikalingi, nebenaudojami. Tada pasidaro tuščia ir švaru. Bet kiek atradimų atsitinka vykdant generalinę tvarką! Kokioj nors gražioj dėželėj saugiai paslėptas pieštukas ir tu prisimeni tą vieną pradėtą, bet neužbaigtą liniją, tu pažymi lūžio tašką ir pradedi vingiuot vingiuot vingiuot ketindama nupiešt nuostabią jūrą, kuri tęsiasi iki begalybės arba bent jau iki tol, kol tu ją vingiuoji tuo pieštuku... Ir tada atsiranda laivai, delfinai, saulėlydis, kelios valtys, žvejys, negyvenama sala su kokosų palmėmis, keli gelbėjimosi ratai, viena ar dvi piranijos, Mauglis ir Balu su Bagira. Ir jūs kartu vingiuojat begalinę jūrą, vienam pasaulyje pasidaro ankšta, tada atidarot langus ir išskrendat į pavasarį paišyt naujų pasaulių su langais ir durimis, ir tiltais į kitus pasaulius, kad galėtumėt susitikt, nes juk taip be galo norisi pasidalint naujai atrastomis spalvomis ir dar ką nors bendro nupaišyt.

Tavo Žmogus. Jis kalba arba tyli. Jis yra šalia arba jo nėra šalia. Jis miega, gal ką nors gražaus sapnuoja. Jis gyvena, atsikelia, eina į darbą, ką nors paskaito, ką nors parašo. Klausosi kokios nors dainos arba žiūri kokį nors filmą. Paskambina tau arba nepaskambina, bet parašo žinutę. Keliauja kažkur, kur ir tu norėtum nukeliaut, atsiunčia tau nuotrauką, atviruką. Kitą kartą pasiims ir tave. O gal kito karto nebus? Bet vis tiek tai tavo žmogus, nes jis turi atsakymus į tavo klausimus, arba jų neturi, bet pažada paieškoti. Pažadą ištesi, nes tavo Žmogus yra atsakingas. Jūs geriat vyną arba valgot ledus. Jūs kalbat, nusišnekat ir juokiatės. Tavo Žmogus kišenėje visada turi pieštuką taškeliui nupiešt. Netavo Žmogus visada turi trintuką tavo taškeliui ištrint. 

"Think outside the box" - mano marketingo dėstytojos indės moto, kuris mane nervuoja dėl frazės banalumo, kaip ir "yolo" (išvis negaliu pakęst). Bet šios abi frazės labai teisingos. Mes save įspraudžiam į "civilizacijos" rėmus, apribojam taisyklėm, principais, neiginiais - pasauliais be langų ir be durų, o ką jau kalbėti apie tiltus, ir gyvenam tą vieną kartą tam vienam karste. Žodžiu - pūnam ir mus ryja pavydo kirmelės, čepsi, žiaumoja - nom nom. Meluojam, nes gėda, užsimerkiam prieš nemalonius dalykus, tylim taip tvirtai sučiaupę lūpas, kad nuo veido raumenų įtempimo surakina žandikaulį. Vaidinam gražius, stilingus, pilnus kažko, kas nėra tuštybė. Nekreipiam dėmesio - o taip - nekreipiam dėmesio - nes jei kas nors nemalonaus atsitinka, tai geriausias patarimas - nekreipk dėmesio. Uf, aš ir pati išsigandau pagiežingos gyvatės, kuri lenda šitoj pastraipoj ir šnypščia. Tai gal jau pats laikas, oi ne, tinkamo laiko niekada nebūna, pasakyti, kas nepatinka, kažką ištrinti, kažką išmesti, o gal sutaisyti? Atidaryti langą, išleisti tą šnypščiančią gyvatę, tegu šliaužia, šnypščia, vingiuoja kuo toliau. Iškilo vaizdinys, kad Haris Poteris ją vis tiek nudobs.

Atsimerkti prieš veidrodį natūraliai be suvaidinto grožio, standartines mintis nuspalvinti nestandartinėmis spalvomis, pašnypšti ir išsišnypšti kartą ir su visam, nepamiršt ieškot bendrų taškų ir nusiaut batų svečiuose, užkast principus ir pasaulius be langų, padaryt generalinę tvarką, padovanot spalvotą pieštuką kitam į kišenę, nustot trint, o nebijot nubraukt ir parašyt iš naujo, kreipt dėmesį, būt tavo savo ir tavo Žmogumi - tai, kas man kartais neleidžia ramiai užmigt, pažadina ir sužnibžda į ausį, kad prisiminčiau, pagrūmoja, kad ir kitam pagrūmočiau apie tai. 

Labas rytas!

Manau ši diena yra verta įrašo. 

Spalio 22-oji. Pabundu ryte, išeinu iš namų, žvelgiu aukštyn - saulė maloniai šviečia ir net šildo, žvelgiu žemyn - šiukšlynas, katynas, vargumynas... įkvėpiu dulkių debesį ir sarkastiška beždžionėlė galvoje sumuša bugną "labas rytas, problemos!". 

Šiandien manęs kaip tik klausė, kaip lietuviškai labas rytas, ir aš atsakydama pabrėžiau, kad ši dienos pradžios frazė mano mėgstamiausia, ją visad reikia tarti pakiliai mielu tonu, su šypsena, nes juk tokia ir bus visa diena.
Vėluoju, ir taip pikta, nes aš pati dėl to nesu kalta. Tiesiog vienas žmogus neįvykdė susitarimo ir į tai, ko prašiau visą savaitę dėl jo paties, pažiūrėjo neatsakingai. Prašymas neįvykdytas, žmogus žiūri į mane nekaltu veidu didelėm akim ir sako: 'bet tai ką aš dabar turėčiau daryti?', valio man, nes aš žinau problemos sprendimą, ir aš pagelbėju tam žmogui, bet taip nervuoja tas kito neatsakingumas, nes tiesiog vieniems užtenka pažiūrėt nekaltom akim, kai tuo tarpu kiti prisiima atsakomybę spręsti problemas už juos. Ir tai labai blogai, ir tai atima daug laiko, pastangų ir jėgų, ir taip nereikia daryti, nes tas žmogus vis tiek niekada tau už tai nepadėkos, ir tuolab taip spręsti problemų neišmoks. Žinau žinau, bet nėra laiko, o tai liečia ir mane, tad sukandus dantis tvarkau reikalus viena pati.
Valio, šiaip ne taip atvykstu į vietą - universiteto tarptautinių ryšių skyrių.
Galvojant apie skyriaus darbą mane puola pasiutligė ir gražius žodžius pakeičia vien keiksmažodžiai. Mėnesį laiko aš čia, reikia pasidaryti migracijos kortelę, tam reikia gyvenamosios vietos savininko dokumento. Pagrinde dėl šio dokumento visą šį laiką mes negalim persikraustyti (gyvenam mokamos sumos absoliučiai nevertam bute šudinam rajone) ir dar dėl to, kad uni darbuotojai per savo (nekompete)tingumą išsigalvoja nebūtų taisyklių ir trukdžių, akivaizdžiai nenori, kad išsikraustytumėm, hmmm, gal dėl to, jog gauna papildomų pinigų iš žmonių, pas kuriuos mus apgyvendino... Radom butą senamiesty, puikų, už tą pačią sumą, ką mokam šiukšlynuose, per milijonus vargų negalų nusprendėm, kad viskas ok, gyvensim, butas bus nuomojamas per oficialią agentūrą, taigi turėtų nekilti problemų. Susiveikėm reikalingus dokumentus, siunčiam uni, uni sako, kad dokumentai suklastoti. Yra pažįstamas advokatas, siunčiu jam tuos pačius dokumentus, jis siunčia savo draugui, kuris dirba migracijos skyriuje, paaiškėja, kad dokumentai tinkami. 

Įžengiu į tarptautinių ryšių skyrių - chaosas, dokumentai tinka, dokumentai netinka, skambinama agentūrai, skambinama migracijos tarnybai... Dokumentai netinka. Atsisėdu, įkvėpiu to labo problemų ryto oro, galvoju 'nu tai kas dabar bus, reik kažkaip gaut tuos reikalingus dokumentus', aiškinamės, kas ir kaip, kokius dokumentus. "Malonus" intarpas:

- Brigita, bet tu turi paskubėt, nes iki tavo vizos galiojimo pabaigos liko 4 dienos. Mums reikia dokumentų.

- Ką?! O tai jūs negaminat man migracijos kortelės su to adreso dokumentais, kur aš gyvenu dabar? Gi asistentas sakė, kad viską sutvarkys su buto šeimininku, juk jūs patys mus ten apgyvendinot.
- Paskambink pati buto šeimininkui ir paprašyk dokumentų.
- Bet juk aš klausiau šimtąkart pas jus ir dar prieš dvi savaites, jūs sakėt tvarkot... Tai kaip čia dabar išeina?
Gerai, skambinu buto, iš kurio uni nenori, kad išsikraustytumėm, šeimininkui. Paaiškėja, kad jis to reikalingo dokumento neturi. Ir neturės. Tada uni darbuotoja rėkia ant manęs, tarsi aš būčiau kalta dėl jos neatliktų darbų. Aišku, vėliau atsiprašo. Taigi, visa šita velniava ir mano gyvenimas nenorimam bute vis tiek negali tęstis. Plojimai universitetui, kuris iki šiol ne tik, kad nepadėjo, bet dar ir trukdė. Migracijos darbuotojas vėl paskambina. Dokumentai tinka!!!  
Tą akimirką aš pradėjau juoktis. Visas mėnesio stresas pabėga, atsipalaiduoji, nori tik surūkyt cigaretę ir išgert skanios kavos. Viskas. Kova su vėjo malūnais baigta. Ir tada pagalvoji, o jeigu būtumėm patikėję viskuo, ką sako uni, nepatikrinę, neįsitikinę, tai ir gyventumėm šituose šiukšlynuose amžinai... Susitinkam su buto nuomos agentūra ir buto šeimininku vėl, susitariam dėl pagrindinių detalių ir dokumentų. Išeinant šeimininkas man pasako, kad dabar išvyksta 10-čiai dienų į Maskvą darbo reikalais ir duoda man savo vizitinę (jeigu prireiktų) - pasirodo, naujojo buto šeimininkas, kurio dokumentų tikrumu dvejojo uni, yra tarptautinių telekomunikacijų akademijos prezidentas, filosofijos ir technologijų daktaras, profesorius, gerbtinas ir labai turtingas žmogus. Mintyse pagalvoju, ačiū dievui, kad uni šnekėjo ne su juo, o su agentūra, nes pagal tai, kaip uni šnekėjo, būtų didžiausia gėda, ir mes būtumėm be namų. O be namų negerai :)
Vėliau sekė tarptautinio italų kino festivalio filmas, milžiniškas indas popkornų (valgom valgom ir jie niekad nesibaigia, taip ir palikom kažkur mieste netoli naujų namų ant šiukšliadėžės), "kavos" (tiksliau, arbatos su kavos kvapu) puodelis buto nuomos agentūros ofise, kelionė metro namo, kai du iš mūsų šaikos liko už metro durų, nes tiesiog netilpo, filosofinis mielas pokalbis su kita vėjo malūnų kovotoja, be kurios aš niekaip nebūčiau sugebėjus šitų nesamonių išspręst (nuotabi mergina, vokietė/vengrė, nuoširdi, maloni, stipri ir nepasiduodanti neteisybei). Pokalbis buvo apie žmonių moralę; apie tai, kaip jie pasirenka geriau nekreipti dėmesio ir tingėti, darydami sau blogiau vietoj to, jog įdėtų pastangų į geriau; apie buvimą mandagiu - kad tai ateina iš tėvų auklėjimo, ir taip pat to išmokstama, jei tik nori, jei tik stebi aplinką, save ir analizuoji, ką darai ne taip; apie tai, kad kai kurie net nesistengia suprasti ir suvokti bei įvertinti, kaip kiti dėl jų stengiasi, o turėtų, ir turėtų taip pat rūpintis kitais, nes juk iš to ir susideda draugystė - buvimo jautriu kitam, kito įvertinimu, linkėjimu gero, pagalbos, supratimo ir nevaidinimo to, kuo nesi; pagossipinom apie tai, kad viena pana čia mūsų tikrai labai nemėgsta dėl savo buvusio ir dėl to, kad mes leidžiam sau nebūt pasikėlusioms, o vaikiškai pakvailiot kai norim, ir tos panos visa esybė tai atskleidžia, kaip ji žiūri į mus ir kaip kalba su mumis, ir kaip jai nepavyksta to nuslėpt. Pasijuokėm, pasiguodėm, panuogąstavom, pasidžiaugėm, kad abiejų kova pasiteisino ir kad teisybė visgi laimi.
Dabar geriu kakavą su riešutiniu tradiciniu pyragu ir galvoju, bet juk viską pati... Ir kitaip nebus. Ir kokia laimė kurt savo gyvenimą pačiai - pačiai nuspręst, kada valgysiu, ką valgysiu, kur eisiu, kur gyvensiu, su kuo gyvensiu, kur keliausiu, kada keliausiu, ką pasiimsiu, su kuo draugausiu, ką pasakysiu, o ką nutylėsiu, ką rengsiuos, kur dirbsiu, kaip elgsiuos, kokį filmą žiūrėsiu, kokia daina mano mėgstamiausia, kokiu žmogum būsiu ir kodėl. Ir mes kiekvienas priimam šiuos sprendimus, esam vienokie arba kitokie, dėl to, kad mums patinka tokiems būti. Esam su vienais arba su kitais, dėl to, kad mums gera su jais. Vienintelio dalyko aš nesuprantu - žmonių, kurie priima patogius sprendimus vietoj tų sprendimų, dėl kurių suspurda jų širdis. Ir tada jie nelaimingi, ir todėl jie nelaimingi. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad sekti savo širdimi yra pats sunkiausias uždavinys - tiek daug reikia atsisakyti, tiek daug palikti be ko, kartais atrodo negalėtum gyvent. Bet žinot ką, aš išskridau su mažiau nei 30 kilogramų bagažo, o visa kita mano širdyje. Ir aš stengiuosi, taip labai stengiuosi dėl to, kad ryte atsibudus galėčiau su šypsena veide ištart "labas rytas, iššūkiai, susidorosiu!". 

Robert Doisneau La douche à Raizeux, 1949

aš ne_su asfalto vaikas

nesu ir nebūsiu, ir viskas.

Nes miestas per daug nenatūralus, o tuo pačiu per mažai tikras. Per daug skuba per didelė banda (nors avių perpus mažiau). Per garsiai šaukia, todėl nelabai prigirdi. Per daug dulkių, kad prasiskverbtų saulės šviesa. Per perėjas vis tiek per dažnai nepraleidžia. 

Ir aš neatsiprašau už nuoširdumą, bet miestas neįkvepia. Įkvepia kalnai. O gal visgi neįkvepia, tik papasakoja tyliai pašnibždom savo gyvenimo istoriją apie tai, kad nėra prekybos centrų, burbulinės vonios, padoraus šildymo, nelabai skani duona, negardi arbata. Bet prieš miegą tau įžiebia milijardus žvaigždžių. Ir toks tyras vanduo. O iš ryto tu jau pats įkvėpi...

Ir nebeišeina iškvėpt, akim aprėpt, žodžiais apsakyt, net mintim apgalvot.

Ir pasilieki su savim tokia maža maždaug 2 km 400 m aukštyje... kiek pasikeitusia, bet dar labiau užsispyrusia.

BAKU | Ką aš čia veikiu?

Mano magiškas skaičius 4. 

Ne be reikalo 2014 04 04 buvo paskelbta, kad aš tarp tų laimingųjų, laimėjusių loterijos bilietą į Baku. 

Kaip? Netyčia :) Stojau į marketingo magistrą su viltim, kad pavyks kur nors išvykt, įstojau, pasakiau mamai, kad dar vienos žiemos Lietuvoj neištversiu, tai mano žodžiai ponui dievui į ausį - 2013/2014 žiema buvo neįtikėtinai nežiemiška, o 2014/2015 žiema bus Baku (vietinių prognozuojama apie -2, truputį sniego ir žinoma vėjo, nes Baku reiškia 'city of the winds', o aš papildau 'winds of change'). Taigi, kaip ten su tuo 'netyčia'? Norėjau su Erasmus išvykt į Ispaniją arba Italiją, kur nors, kur šilta ir prie jūros būtinai. Paskambinau ne Erasmus, o Erasmus Mundus koordinatorei... pagal savo norus ne ten pataikiau: pasiūlė vykt į Gruziją, Ukrainą, Baltarusiją - nenorėjau, mama įtikino dėl Gruzijos - persigalvojau. Pradėjau ieškot marketingo programos, Gruzijoj nėra... nu gerai, žiūrim Moldovą, Baltarusiją - nieko. Susinervinau. Paskutinis sąraše Khazar University (kas čia per vienas?), žiūrim kontaktus... Baku! Vedam į google search - opapa!!! NORIU.

Išsipildė tokia kraštutinška įvykiu seka: sunku; lengva; sunku; lengva; sunku; lengva;... Toks pats ir šis miestas: gražu-baisu; prabanga-skurdas; pigu-brangu;... kaip ten bus toliau, sužinosiu su laiku :) 

Kada? Turėjau atskrist rugsėjo 8-9 d. Bilietai rezervuoti jau birželį, vizai dokumentai yra, pagamins per 10 dienų, gyvenamai vietai prašymas užpildytas - ramu! 

Ramybė apsivertė aukštyn kojom. Slaptažodis1: 'trūksta universiteto vietos registracijos dokumento' (buvo rugpjūtis, tai dar mėnuo liko, spėsiu; aha aha, universitetas rugpjūtį atostogauja, absoliučiai visi, daryk ką nori - niekas neatsako į laiškus, telefono nekelia, iki rugsėjo tiesiog neegzistuoja; mamai telefonu pasakyta frazė: 'nežinau, rankos svyra, toks jausmas, kad galiu daryt, ką tik noriu, niekas vis tiek nepasikeičia nuo to, nelikimas kažkoks'). Slaptažodis2: 'operuojam ir guldom į ligoninę' (auksinis stafilokokas, gerai, kad nebuvo kraujo užkrėtimo, gerai, kad dieną ilgiau nelaukiau - tai buvo gydytojo žodžiai). 

Nelikimas tapo likimu ir rugsėjo 29-30 aš Baku. 

Paskutinė minutė. Viskam! Staigi bilietų rezervacija, kad spėčiau pasidaryti vizą. Skrydis pirmadienį, vizos nepadaro, penktadienį ryte sužinau, kad turiu vizą, iškart lekiu jos pasiimt, kad spėčiau gauti bilietus, nes juos koordinatoriai perka tik gavę vizos duomenis, laikas limituotas... stresas, chaosas, nežinomybė... o ar neviršysiu bagažo? kodėl neleidžia pasidaryti online check in? nieko nebespėju! 

Viskas išsisprendė vos tik įžengus į oro uostą. Viskas sprendžiasi net ir dabar. Ir dar spręsis. 

0 - tai skaičius nuo kurio čia viską pradedu. 

1-asis mano viešas įspūdis skambėjo taip: "Don't be afraid of being in the shadows. They're just trying to tell you there is a light nearby. | Care 

Taip, tai mano pirmoji nuotrauka, kurią viešinu iš Baku. Toks vaizdas pro balkonėlį. Panašus vaizdas buvo įskrendant į Baku: paryčiai, iš gilaus miego pramerkus akis pro lėktuvo langą išvydau tamsumą su begale žvaigždžių ir didžiausiu kokį teko matyti vieninteliu man žinomu Grįžulo ratų žvaigždynu. Po kelių akimirkų pro juodus debesis skverbėsi milijonai spalvotų šviesų ir aš suvokiau, kad šiuo metu nėra pasaulyje kitos vietos, kur turėčiau būti. Tokios ir mano pirmosios dienos čia, tamsios nuo streso ir reikalų, mažai grožio, labai pavargus nuo chaoso galvoje, bet sieloj blykčioja daug daug šviesų ir begalybė langų, kuriuose aš stengsiuos šias šviesas įžiebti. 

Aš kaip ta voverė sode, ne šiandien, tai rytoj, bet savo riešutus susirinksiu.

Igoris pasakė: 'be reikalo nebimbinėk, o eik savo riešuto ieškot'; mama pasakė: 'apie voverę frazę įterpk kaip nors, gera gavos'.

2-iese gyvenam 2-jų kambarių bute. Gyvenu su irakiete. Ji puiki ir niekaip kitaip apibūdint negaliu. Žmogus, kuriuo pasitikiu nuo pirmos akimirkos pamačius, su kuria puikiai pasidalinom kambariais, konfliktavom dėl to, kuri maistą pjausto, kuri vakarienę daro, nes abi viena kitai padedam ir gaunasi šnipštas, kai tuos pačius darbus darom norėdamos, kad viena kitai geriau būtų. Turėtų būti milijonas skirtumų pas mus, bet kažkaip milijonas panašumų, kas liečia požiūrį į gyvenimą, vertybes, charakterio savybes, estetikos suvokimą. Skirtumai: ji šviesiai dažyta, jai patinka ružava spalva, nemėgsta alkoholio (kaip liūdna, nebus su kuo vyną gurkšnot vakarais namie), ryte mėgsta saldžiai valgyti, ji už mane ūkiškesnė, pas ją nėra 'palauk', už mane tolerantiškesnė, buvus Malaizijoj ir gyvenus su rusaitėm, kurios ooo. Jos meilės istorija šimtą kart labiau komplikuota nei mano kartu visas sudėjus, jai čia atvykus buvo sunkiau nei man: iki universiteto paryčiais važiavo taxi ir laukė už durų (man užsakė universiteto darbuotoją, kad pasiimtų ir sargą informavo, kad įleistų anksčiau mane), apgyvendino ją viešbutį vienai nakčiai ir hostelyje, kuriame turėjo dalintis kambariu su kitais, ir turėjo mokėti už jį pati, kol universitetas jai vienai surado butą 2-jų kambarių už 500 AZN (prilyginama eurams), buvo viena ir turėjo tvarkytis pati, o aš atvykau čia ir butas su butoke yra, butokė - nuostabus žmogus, daug reikalų jau išspręsta, turiu ją, kuri čia jau viską žino ir dėl to nesijaučiu vieniša. Mes jau dviese ir tai jau visai nebloga kariauna, o čia kovot visai reikia. Išsiderėjom dėl buto kainos, dabar jau mokėsim 400 AZN, dingo karštas vanduo, tai skundėmės iki kol kas nors tuo pasirūpino, ir t.t. ir pan.
Mintį pagavot? Žmonių negalima vertinti pagal jų rasę, kultūrą, religiją, amžių, kitų nuomonę, nusistovėjusius stereotipus, stilių.
--Įspūdį galima susidaryti tik pasikalbėjus su žmogum, ir visai ne apie orą, o apie jį patį, išsiaiškinti jo nuomonę apie svarbius dalykus (jei nekalba - vadinas jau kažkas ne taip, jei kalba stereotipiškai ir nenuoširdžiai - irgi vadinasi kažkas ne taip). Va taip va, ir čia jau niekas nepakeis mano nuomonės, nes patirtis byloja, kad žmonės, kurie neturi ko slėpti apie save ir pripažįsta save tokius, kokie esą, nebijo apie save kalbėti ir 'nenoriu' čia negalioja, nes jei 'nenori' - vadinasi irgi kažkas ne taip. Kalbu ne apie diplomatinius santykius, o apie draugystę.--
Žmonės vertinami pagal jų požiūrį, vertybes, moralę ir elgesį. Oi, kaip čia man viskas įdomu! Visi skirtingai elgiasi, skirtingai rengiasi, skirtingai žiūri, žmonių trys milijonai, ir nepaisant to, kad visi vienos kultūros atstovai, jie tarpusavyje labai skiriasi. Kaip ir visur. Čia tinka nuskambėjusi frazė: 'Žmonės traukia Žmones'.
3 - tai tiek dienų aš jau praleidau čia. Vidinių įspūdžių begalybė, nors dar mačiau tiek mažai miesto, vietų neištyrinėjau. Nespėjau, nes pirmiausia dokumentų tvarkymas, nemigos para, buto reikalai, universitetas, tada jau tamsu, o naktį vienai į centrą keliauti nesaugu. Ir pykstu ant savęs: 'Juk aš Baku! Nemačiau dar nieko (mano keliautojos instingtas klykauja)'. Pažadas ir pagaliau atsiradusi galimybė sau: rytoj prasideda miesto apžiūra ir bus daug nuotraukų, aš taip pasiilgau estetikos fiksavimo proceso. Kol kas dar estetikos nemačiau. Kantrybės, viskas bus, viską spėsiu.

Iš privačių pasikalbėjimų

1-asis įspūdis. Baku, kaip ir visi didieji miestai (čia aišku didžiausias, kuriame teko būti) yra kraštutinumiškas. Senamiestis nuostabus (kiek spėjau pamatyti)! 1-ąją dieną tarptautinių ryšių vadovas (senyvo amžiaus, mažo ūgio, žilas, su akinukais, inteligentiškas ir džentelmeniškas, koks tai Dumbldoro palikuonis) man padarė mini ekskursiją - tai turbūt pirmas kartas jo vadovavimo istorijoje, kai lydėjo studentę į universitetą tvarkyti reikalų, nes to paprastai nedaro, bet taip atsitiko, kad nebuvo kam daugiau palydėti ir jis pats nusprenė tai padaryti. Galėjo greit palydėt ir viskas, bet eksprontu sugalvojo pasivaikščiot ir tai buvo ypatingas mano pirmasis pasivaikščiojimas Baku: įsikabinus jam į parankę, po skėčiu lėtai žingsniavom ir jis man pasakojo apie monumentus, kuriuos praėjom. Tai buvo vienintelis laikas tądien, kai nejaučiau jokio streso, kaip su tėčiu ar seneliu, saugi, o aplink labai gražūs pastatai, lyja, vėsus ir gaivus oras. Visa kita juda ir zuja aplinkui, bet po skėčiu tvyrojo taika ir ramybė. 

2 - tai skirtingos dviejų žodžių 'integruotis ir pritapti' reikšmės. Jau sakiau, kad čia viskas absoliučiai kitaip, aš tikėjaus, kad bus kitaip, bet kažkaip ne taip tikėjaus. Čia kitas pasaulis - man labai smagu jį stebėti, jame dalyvauti ir aš tikrai stengsiuos integruotis, bet žinau, kad niekada nepritapsiu ir nesusitapatinsiu su juo. Integruotis ir pritapti - 2 skirtingi dalykai, ir suvokiu, kad aš labai savita ir turiu labai daug savo dalykų, kuriuos susikūriau pati, ir kurie nepriklauso jokiai kultūrai (universiteto dekanas pagyrė mano 'turbaną' ant galvos, klausia: 'Is it something common in Lithuania that you wear?', atsakiau: 'No, it's just my personal style', nu labai gražu sako, mano mama prisimenu irgi kažką panašaus nešiodavo). Sedėdama metro jaučiuosi kaip zoologijos sodo gyventoja, visi žiopso. Bet ne piktai skanuoja ar nužiūrinėja, o tyrinėja.

Reikia perinstaliuot smegenis. Čia žinau, kad atrasiu savy dar daugiau pasaulietiškų savybių, to labai ir noriu.

Turiu daug planų, ką noriu nuveikt, tai mane labai motyvuoja. Sąlygos neypatingos komfortui ir pragyvenimui, bet gal kaip tik ypatingos atradimams ir judėjimui aukštyn. Nepaisant visiško chaoso galvoje ir pasiilgimo savo namų, aš čia jaučiuosi gerai, kas mane stebina pačią. Žinau, kad kuo toliau, viskas tik palengva gėrės, 

Sėkmė mane lydės dėka gerų jūsų minčių ir linkėjimų bei palaikymo, be kurio aš čia nebūčiau tokia stipri.

Kartais žmonės mano, kad kažko tvirtai įsikibę tampame stipresni, bet išties yra priešingai, stipresni tampame tik paleidę.