Išvykimas: susidėjau daiktus per 15 min., nes visą naktį sedėjau socialiniuose tinkluose. Tie, kurie yra keliavę su manimi arba matę mane besikraunančią daiktus lengvai įsivaizduoja: po visą antro aukšto koridorių išmėtyti rūbai, aš lengvoj panikoj, dar šlapiais plaukais, net neturėjau kada išsidžiovint, nes užsakytas taksi atvažiavo 10 min. anksčiau. Zsofi iš manęs juokiasi, aš sakau jai: ko labiausiai nemėgstu tai skubėt, palauks tas taksi, pats kaltas, kad per anksti atvažiavo... Važiuojam pasiimt dar vieno vaikinuko (pasiklydom aišku su taksistu, kurio galvoje ne kas kitas, o kiauras kibiras), kuris išvis eksprontu sėdėdamas bare sumastė, kad puiki mūsų Šri Lankos idėja ir varys su mumis, taip nusipirko bilietus. Bet fainiausiai tai nusipirko bilietus Beatričė. Aš jai rašau: 'Ką veiki tada ir tada, gal nori į Šri Lanką?', kitą rytą ji nusipirko bilietus ir buvo aišku, kad susitiksim Dubajuj.
Atskridom į Dubajų. Nekalbant apie puikų oro uostą su palmėm, aptarnaujančio personalo vyrus, kurie beveik nekalba su moterimis, nuolatinę kovą su internetu ir t.t. svarbiausias įvykis buvo susitikt su Beta, kuri turi atvykti po kelių valandų. Tuo tarpu mūsų trijulė jau Dubajaus centre, žiūrim fontanų šou, labai juokinga buvo, kad visi vaizdu mėgaujas per išmaniųjų ekranus, bet aš irgi prisijungiau, kad jums parodyt:
Burj Kalifa - aukščiausias pastatas pasaulyje. Bilietai užsikelti nupirkti, Betos dar nėra. Panika, nesusiskambinam normaliai, baisu kad pavėluos, baisu, kad nepasiklystų kur nors. Mergaitei už bėgimą reikia medalį įteikt, viskas paskutinėm minutėm ir viskas pačiu laiku - mes grožimės nuostabia Dubajaus naktine panorama. Mūsų jau visa kompanija, keturi - puikus skaičius, praeities ateity visi klausė iš kur mes, tai toks eilinis neeilinės kompanijos prisistatymas: mes abi su Beta esam pusseserės iš Lietuvos tik aš šiuo metu gyvenu ir studijuoju Baku, o ji gyvena ir studijuoja Londone, plius dar lenkas su vokiete/vengre, kurie irgi studijuoja Baku (Londoną žinojo visi, Lietuvą gal koks trečdalis sutiktųjų, ar bent jau Baltijos šalis, o apie Azerbaidžaną girdėjo gal koks 1 proc., jeigu ne 0,1). Sugalvojom paatostogaut Šri Lankoj.
Su emiratų avialinijomis (prabangiai) atskridom į Colombo - sostinę. Čia per daug neišsiplėsiu, nes nėr ką ten veikt išskyrus tai, kad galima vidury nakties nuvažiuot ir išsimaudyt jūroj, kur maudytis dėl bangų stiprumo naktį uždrausta, bet mes 'pabraidžiojom', grįžom visiškai permirkusios, o aš dar ir nubrozdintais nuo smėlio keliais. Gimė bairis 'so messy and sandy holidays', milijonas juoko, nuo kurio skambėjo visas hostelis, pirmas karis, kurį valgėm (skanus), varguoliškas centras, nerealios turgaus pardavėjų manieros (aš susidomėjau kelnėmis, tai man bėgiojo po visą turgų ir nešiojo modelius ir spalvas, kokių tik norėjau, bet bėgiojo sprintu, net nespėji sureaguot, o jau atskuodžia, tu tik pirk, kiek kainuoja? kiek siūlai? o tai kiek kainuoja? 30 eurų. Pirksiu už 15. Dar bandė su manimi ginčytis, bet galiausiai jau deda man tas kelnes į maišelį, tylėk ir eik nusipirkus greičiau iš čia. Tada aš sakau ne, turiu tik 10 dolerių nebent (o gal ir dar mažiau, jau tiksliai nepamenu), bet tada pardavėjas pats mane iš to turgaus išvarė. Kalbant apie derėjimąsi, Negombo derėjausi dėl odinės kelioninės tašės, bet paskui sugalvojau, kad ai nebenoriu, tai tada pasiūliau 20 eurų už ją, kad atsotų nuo manęs. Pardavėjas baisiai įsižeidė ir pasakė: 'Jūs esat graži moteris, bet jau suvokimo apie verslą absoliučiai neturit!', aha, galvoju, kad tu žinotum, šiaip tai baigiau vadybą ir verslo administravimą. Aišku, diplomas nieko nereiškia, reik pasitikėt šri lankiečio verslininko žodžiais :))) Galiausiai, mano patarimas, jei planuojate skristi į Šri Lanką ir atvykstate naktį, imkite taksi ir važiuokite ne į Colombo, bet į Negombo.
Iš Colombo sėdom į traukinį link Hikkaduwa (ačiū Simui už kelionės maršruto patarimus, kuriais sėkmingai pasinaudojome, kurie netgi išgelbėjo :)). Pirmoji kelionė traukiniu buvo įspūdinga - kaina apie 1 ar 2 eurus, o atstumas 114 km. Nusipirkom šviežių skaniausių gyvenime valgytų ananasų, skanavom sėdėdamos sau tarpdury tarp vagonų ir mėgavomės vaizdu į jūrą pro plames. Traukiny sutikom šrilankietį, kuris užkalbino mus angliškai, vokiečių mokytojas, davė patarimą išlipti pusiaukelėj ir pamatyti brangakmenių kasyklas, vaistažolių ir vaismedžių sodą bei 'Blue Lagoon'.
Mėlynojo mėnulio akmens kasyklose prajuokino didžiulis pardavėjo noras su mumis nusifotografuoti, o darbuotojas, kuris tam 'šuliny', tai labai džiaugėsi pozuodamas, nu tai ką, irgi nufilmavau, kad laimingesinis būtų.
Atvykom į 'Blue Lagoon' - nepasigailėjom! Gavom smagų 'šoferiuką', kuris visoms padovanojo po gėlytę, matėm beždžiones, krokodilus, kaip gamina cinamono lazdeles, gavom žuvyčių masažą, sudalyvavom 'užkalbėjimo' apeigose, pačilinom sau kateriuke priešais saulę ir tiek.
Zsofi vairuoja katerį. Mano komentaras: puiki šturmanė - plaukiam tiesiu taikymu į krūmus!
Zsofi vairuoja katerį. Mano komentaras: puiki šturmanė - plaukiam tiesiu taikymu į krūmus!
Nekreipkit dėmesio į klykavimus per daug, pripraskit, nes jų dar bus nemažai, ypač mano, nu bet ką daryt, kad nemoku neklykaut, man smagiau taip turbūt. Oi, man tos žuvytės priminė Vilniaus g. Kaune su reklaminiais plakatais, bet gal jūs geriau Šri Lankoj pabandykit.
Dar buvo ajurvedos ir masažai, visokių vaistažolių tyrinėjimai, kelionė į Hikkaduwą - atvykom jau sutemus, pižoniškai vakarieniavom paplūdimio restoranėly su vaizdu į jūrą (nors jau mažai matėsi), kojos smėliuky, gėrėm mango ir kitokių vaisių kokteilius, valgėm žuvį ir krevetes, blynelius su ledais ir tirpom, kaip gerai ir kaip skanu... nustebino Mario Basanov muzika, 'I'll be gone' popoliarus hitas Šri Lankoj pasirodo. Atsikėlėm sau tvarkingai į Jungle Beah keliaut, o Witek guli lovoj judina pėdas ir sako: aš keliuosi keliuosi ir einu, nu gerai tuktukas gali 10 min ir palaukti, galiausiai jau panos laukia manęs, kol sumokėsiu už kambarį, aš aišku postinu foto mūsų iš paplūdimio, kol dar nereik važiuot, o paskui jau nebėra Witeko. Beta sako, nu nejaugi nuėjo atgal į kambarį. Akurat, mums važiuot reik, mes jau išsiregistravom, o jis grįžo atgal miegot, pasižadinom, išvažiavom į džiunglių paplūdimį. Prisipirkom visokių skanumynų, arbūzų, bananų, mango, pyragų - vaisiai neapsakomo gardumo. Paplūdimy visur gultai, aš dar hamake chilinau sau po palmėm ir varėm su Beta ištirt džiungles. Užsikabarojom ant uolų ir sudalyvavom vaizdo klipo filmavime.
Kita stotelė - Galle. Kur norit nakvot? Ten, kur pigu ir yra wifi, visa kita nesvarbu (mes su puske - šiuolaikinė, pati save stebinanti 'dideliais' reikalavimais karta). Aš prisimenu kovojau su svečių namų šeimininke, kad visai pas juos tas wifi neveikia, dar paprašiau perkraut modemą, o modemas pajungtas viršuj aukštų lubų, kur neįmanoma pasiekt, tai ji su šluotkočiu daužė jį, kad persikrautų. Miestelį vyko 'karnavalas', nesuvokiamo tikslo su nesuvokiamom agitacinėm iš proto vedančiom kalbom, kurios girdisi per visą miestelį iki paryčių... Atsivalgėm kario patiekalų už visą kelionę, pasivaikčiojom po naktinį Galle, kur nesimato nieko nieko, bet ryte pakartojom savo pasivaikčiojimą, aš atsikėliau kinietė nuo saulės užtinusiais vokais, išgėrėm šviežio kokoso irgi kažkaip vieno per visą kelionę užteko (paskui gėrėm vaisių sultis ir happy hour kokteilius). Vakare pakeliui namo užklydom į smagų koncertuką. Jausmas toks, sėdi vidurį aikštės, klausaisi muzikos, toj aikštėj tokia visisška Europa, o už aikštės ribų ant šlaito šri lankiečiai sustoję (apie 10, 15) visi stebi mus, tamsu nesimato jų, bet jausmas tai toks ypač keistas.
Vykom į Mirissą autobusu. Irgi papigiai už keletą eurų. Reikėjo persėsti. Fainas momentas - išlipam iš autobuso ir groja garsiai x pavadinimo miestelyje 'You're so beautiful!', einam dainuojam sau, visiška laisvė. Prisikabino prie mūsų kažkoks vietinis, paklausė, kur vykstam ir tipo lydi į autobusą. Palydėjo, atsisėdom, o jis tiesia ranką: 'money money (pinigų)', aš jam sakau: 'už ką tau tų pinigų, kad tu mums net tašių nešt nepadėjai', o jis :'tai aš jums vietą autobuse parūpinau'. Nu sukčius visiškas, aš jam piktai sakau 'go away (eik šalin)', nu tai nuėjo. Nemandagumo viršūne patapdavau kartais, bet kitaip ten su jų naglumu neįmanoma.
Dievų paplūdimys - Mirissa! Sakėm grįšim ten tikrai. 3 dienos rojaus. Atsitiktinai ieškant interneto (cha cha cha) ir einant patikrint jūros atradom puikią vietą 'Sunshine', kurio barmenai tapo mūsų draugais, geriausia virtuvė, šokdinanti muzika, smagiausias aptarnavimas, tapom nuolatinės lankytojos, prisiragavom visko, ko tik įmanoma turbūt, susipažinom su gražuoliukais australais, maudėmės lietuje, naktyje po žvaigždėmis, maudėmės ir dar kartą maudėmės, deginomės ir grožėjomės Indijos vandenyno rojaus paplūdymiu.
Susiorganizavom VIP plaukimą žiūrėt delfinų, suitarėm laiką anksti ryte, baisiai anksti ryte (aišku Witek'as neatsikėlė, tik pasiuntė delfinus ir banginius į visas puses, jo bairis buvo: 'mirštu mirštu', mes: 'tau duot vaistų?', jis: 'man nereik vaistų, aš tiesiog mirštu', mes: 'išgerk tabletę, nemirk', jis: 'nepadės man tabletė, aš vis tiek mirsiu'... laimei, dar iki šiol nemirė. Pavėlavom 5 min., niekas mūsų nelaukia (paskui sutikom vaikiną, kuris viską organizavo įsižeidusį, kad nepasirodėm, nes mums ir pusryčius paruošė, bet matyt kažką netaip susiorganizavom). Ką daryt? Pasigavom vietinį tuktuką ir liepėm vežt mus žiūrėt delfinų. Tuktukai kaip kokie svajonių džinai, susistabdai, pareiški savo įnorius, o jie pildo, pačioms rūpintis niekuo nereikia. Pareiškėm griežtai savo kainą, kokią mokėsim, liepė mums niekam nesakyt, bet sutaupėm 10 eurų. Delfinai delfinai delfinai!!!!
Verkėm išvažiuodamos iš Mirissos, viskas ten nuostabu, palikom pirmą dalį širdies ten. Gyvenom sau smagiai su beždžionėm (video FB įkeltas), Beta sako: pasėdim dar čia ant suoliuko kieme biški pailsim. Tyla. Ir prasidėjo beždžionių šou: su vaikiukai per laidus nuo vienų namų stogų ant kitų keliavo, daug jų, taip vikriai viena paskui kitą... Atsikeli sau ryte, žinai, kad oras bus geras, jei apsiniaukę, tai vis tiek šilta, jūra vietoj, žuvis skaniausia pasaulyje, happy hour koteiliai po 2 eurus, bulvytes fri išvis nemokamai duoda, muzika bus gera ir nuotykiai laukia.
Toliau buvo Yala safari. Nepaliko didelio įspūdžio, nes jau buvom išlepintos nuotykių, tai aš prabangiam safari džipe pramiegojau visą laiką... Sumokėjom daug pinigų, bet gamtai neįsakysi, užtat dramblys pasirodė per keletą metrų nuo mūsų - sau natūraliai modelio eisena ėmė ir praėjo.
Kaip pabusti Ella'oje apsuptoms kalnų ir krioklių? Nenorėjom likt miestely, kurio pavadinimo nepamenu, nes mums jis labai nepatiko, ir susirgom keliautojų sindromu. Palikom Witek'ą su Zsofi ramiai leist laiką, o pačios susirinkom šmutkes ir ieškot paskutinio autobuso. Einam, klausinėjam, vieni sako vienaip, kiti kitaip. Tuktukai aišku sako, kad viskas, autobuso nebebus, siūlo važiuot su jais už 5000 (35 eur), mes deramės, nusprendėm, kad važiuotumėm už 2000 nebent (15 eur). O jie derėtis mėgsta, mes išsiaiškinom, kad autobusas atvažiuos, įsimylėjom vienos kavinės savininko gerumą mums padėti ir sergėjo jis mus pusantros valandos, kol sulaukėm savo autobuso. Per tą pusantros valandos tiek visko įvyko, kad prabėgo mums laikas kaip 15 min. Visą laiką bandėm atsikratyt tuktukų. Topas buvo tai, kad mergina ant motorolerio atveža vaikiną, jis ateina prie mūsų ir sako: 'jūs į Ellą važiuot norit?', mes nustebusios, kad jis žino: 'taip', jis: 'tai gerai, aš jus už 2000 nuvešiu', mes: 'ačiū, mes autobuso laukiam', jis: 'autobuso jau nebus', mes: 'tai gerai, palaukiam, jei nebus autobuso, tada galėsi nuvežt', palūkuriavo jis keletą sekundžių, atvažiavo jo draugė su motoroleriu, pamojavo mums ir išvažiavo. Supratom galutinai, kad autobusas tikrai bus. Visas miestelis galiausiai jau žinojo, atvažiuoja mūsų autobusas, visi mums iš tolo šaukia, jūsų jūsų jau! Autobuse vairuotojai persodino kitus žmones tam, kad mus kartu pasodintų, tašes nunešė, atėjo pažadint, kad jau mūsų stotelė ir paleido vidurį kalnų. Ten laukė vienas vienintelis tuktukas ir nuvežė į apartamentus kalnuose (mes nieko neužsisakinėjom, bet kai rašau, tai toks jausmas, kad pats ponas dievas mums šią kelionę suorganizavo). Girdėjom krioklius, bet dar nematėm. Nerealus jausmas buvo ryte atsikėlus bėgt į terasą pasižiūrėt, kaip viskas atrodo. Pasaka.
Išėjom į kalnus. Mus pasivijo kalnų 'šamanas', aprodė apylinkes su arbatos plantacijom, mimozom, mango, bananais, laukinių bičių aviliais, gyvačių slėptuvėm, užlaipino mus po kriokliais išsimaudyt, prifotkino, parūpino šamanų lazdas, viską papasakojo. Super. Ant kalnų olų sutikom prancūzus, jie dar romantikos pridavė mums komplimentais ir gera nuotaika.
Ella! Čia palikom kitą širdies dalį.
Išvykom su paskutiniu traukiniu žiūrėt saulėtekio į Adam's Peak. Sugalvojom nusipirkt traukinio bilietą ne antra, o trečia klase, juk reikia viską išmėgint. Sėdėjom 5-ese ant 3-viečių suolų, visi į mus pirštais rodė tiek iš išorės, tiek iš vidaus, bet nepiktybiškai, o kaip į zoo gyvūnus nematytus ateivius, tėtis mažam vaikui ant rankų rodo į mus ir sako: 'pažiūrėk pažiūrėk', aš užsimiegojus vos moters nenurengiau, nes sumaišiau savo skarą su jos ir kad traukiu nuo jos ją sau užsiklot... Beta sugalvojo planą, kaip mes juos visus iššaudom tam traukiny ir išmetam iš važiuojančio traukinio, nes jų vis tiek niekas nepasiges. Smagu buvo, Atvažiavom vidurnaktį, pasigavom tuktuką ir liepėm vežt mus žiūrėt saulėtekio. 2 valandą nakties pradėjom lipt laiptais, akmeniniais, dvigubų laiptų dydžio, nepatogiais... Po 15 min. galvojau, kad nebegaliu, po 30 min. galvojau, kad neįmanoma, bet jau pati kalta, kad esu čia, po 1 val. motyvavo tai, kad jau pusė įveikta, demotyvavo suvokimas, kad dar tiek pat ir lengviau nebus. Pirmoj sustojimo vietoj Beta nepirko vandens iš principo, nes tris kartus brangiau ir neįmanoma nusiderėt, antroj sustojimo vietoj aš nepirkau vandens iš principo, trečioj susotjimo vietoj mums neberūpėjo, kiek kainuoja vanduo. Kad liptum ir būtų ramu, tai ne, turistai maišosi po kojom, prekybininkai šūkauja, visur indiška muzika nervais groja, Beta: 'Nuoširdžiai nekenčiu indiškos muzikos!'. Lipi, visiška tamsa, nematai jokių kalnų, tik žvaigždes ir žibintų lemputes, kurių pabaigoje viršūnė. Naktį neatrodo taip baisiai aukštai, kaip dieną. Užlipom per 2,5 val. su sutojimais, nulipom bėgdamos per 1 val. Bėgam žemyn dideliais šuoliais nuo laipto ant laipto ir nesuvokiam, kaip sugebėjom, bet tai kaip sugebėjom užlipt. Dieną niekaip negalėtumėm, nes šviesu ir aišku, kaip nenormaliai aukštai. Viršuje nežmoniškai šalta, drebi ir lauki kartu su visais. Nervuoja. Kažkaip jokio malonumo. Tada tamsuma pradeda sklaidytis. Sekundėmis atsiveria milimetrai begalybės. Kalnai, rūkas, žaluma, telkiniai.... Nepsakomo grožio dangus. Pirmieji saulės spinduliai. Tuo metu norėjosi taikos ir ramybės širdyje, kažkokio 'išsivalymo', bet nebuvo. Susižvalgėm lipdamos žemyn ir nesupratom, kodėl nejaučiam jokio stebuklo. Todėl, kad nemiegojusios, kad pervargusios. Suvokimas atėjo su laiku. Kai labai nori, tai viskas įmanoma!
Sėdom į autobusą, kratė taip, kad pažadindavo iš miego kritimas iš sėdynių. Nebepirkom 3 klasės traukinio bilieto į Kandy - užteks išbandymų. Patogiai įsitaisiusios važiavom: miegi, pramerki akis ir atrodo, kad vis dar sapnuoji kalnus, palmes... Žalia žalia kur dairais - laukinė žodžiais neapsakoma gamta.
Atvažiavom, iškart gavom gerą svečių namų pasiūlymą, įsikūrėm, bet neveikė wifi, tai nusprendėm išsikraustyt kitą dieną... pas tarakonus, bet su internetu. Pirmą dieną susiradom tuktuką ir liepėm mums surasti kavinę, kur veikia internetas, skanu, nelabai brangu ir gražu. Vargšas... Bet surado. Grįžom pavakariais su tikslu pamiegot keletą valandų ir tada apžiūrėt miesto. Optimistės, po pusantros paros nemiego ir laipiojimų bei kelionių tarp miestų traukiniais, mes dar tikėjomės surast jėgų. Po kelių valandų miego pabudau visa panikoj kuo greičiau išjungt žadintuvą, kad tik nesikelt. Ryte susirinkom daiktus, aš einu ir šaukiu: 'beždžionės beždžionės, ateinat čia padėt tašę man nešt' (negalima per ilgai Šri Lankoj užsibūt).
Persikraustėm pas tarakonus, bet to dar nežinojom, skaniai papusryčiavom, susiradom naują tuktuką ir iškeliavom į Sigiriya. Lipt aukštyn 15 min. buvo juokų darbas, užbėgom tais laiptukais. Bandėm atsikratyt visų 'gidų' ir 'gerbėjų'. 'Jūs turi gidą?', 'Mums nereikia gido', 'Aš būsiu jūsų gidas', 'Nebūsi. Mums nereikia gido', ir seka iš paskos... Sutikom beždžionių lipdamos, kokios jos fainos, laksto sau kaip kokios voverytės. Pasakų vaizdai. Trečią dalį širdies palikom Sigiriya'oj. Tada pasivaikščiojom su drambliu ir iškeliavom namo. Važiavom ir pradėjom dainuot, tuktukas pagyrė, kad gražiai dainuojam, tai nebenustojom (gal paskui ir gailėjos, kad pagyrė). Lietuvos himną irgi sudainavom :) Tuktukui nuleido padangą, sudalyvavom jos keitimo procese, grįžom išalkusios, kaip vilkai, nuėjom į 'savo' užsidarančią kavinę ir privertėm padirbėt juos ilgiau. Pakeliui pas tarakonus dainavom visokias kalėdines ir naujametines dainas (sakiau, kad negalima per ilgai būti Šri Lankoje). Kambary turėjom dvi dvigules lovas, miegojom vienoj apsuptos savo išdėliotų daiktų per visą lovą ir aš dar iš baimės visa susisukus į Betą. Užtat buvo labai gera motyvacija keltis anksti ir lėkt greičiau žiūrėt mažiukų drambliukų.
Mūsų mielasis tuktukas, su kuriuo praleidom dvi dienas kely, visur nuvežė, pasipuošęs iš ryto atvažiavo mūsų pasiimt, laiku nė minutės nevėlavo, visur laukdavo. Bet durnas kaip batų aulas. Mes jam sakom, kad norim su autobusu važiuot tiesiai į Negombo, kad neverta mums grįžt atgal į Kandy ir švaistyt laiko. Jam sumokėsim pilną kainą, kokią sutarėm, bet tegu veža mus ne į Kandy, o į autobusą į Negombo. nesuprato jis nieko... Rodom, gestikuliuojam. Jis siūlo važiuot su juo už 3000 (20 eur), mes sakom: 'Viskas, nėr pinigų, paskutinė diena. baigėsi pinigai, važiuot galim tik autobusu' ir prašom išsiaiškint, kaip mums nuvažiuot, o jis mums siūlo mažesnę kainą ir liūdnu balsu sako linguodamas galva 'nėr pinigų, nėr pinigų', mes: 'važiuok atgal, mes norim pasiklaust kur autobusas', jis: 'nėr pinigų, nėr pinigų...', aš jam gestikuliuoju, rodau, jis ale supranta ką sakau, nors visiškai nesupranta, baigėsi kantrybe, aš jam sakau jau piktai: 'tuktuk, do you know bus, b.u.s. (ar žinai ką reiškia a u t o b u s a s)', tada beviltiškai susiėmiau už galvos ir sakau 'oh my god...', jis iškart susigriebė, kas čia vyksta, ir greit nuvažiavo aiškintis, kur tie mūsų autobusai (faina ta jų kultūra, kuri nemėgsta liūdinti žmonių). Baigėsi tuo, kad nuvažiavom laukt autobuso, išlipom, jau sako tuoj atvažiuos ir pravažiavo autobusas, pražiopsojom, tuktukas į paniką, sėskit greit sako, Beta su daiktais tik įšoko į važiuojantį tuktuką ir lekiam vytis autobuso, susistabdėm, įsėdom ir išvažiavom į Negombo.
Paskutinė naktis Negombo, gavom puikų kambarį, jau išmokom ko reikalaut, jokių tarakonų, vaizdas į jūrą ir paskutinis saulėlydis Šri Lankoj.
