Yra tik jausmas - begalinė viltis - kad pažadins juokas.
Ir pažadina. Nerūpestingas juokas tampa rūpestingu.
Čia mano mėgstamiausia nuotrauka manęs. Joje begalybė nežinomybės. Man ši nuotrauka reiškia tai, kad Baku tapo mano namais.
Fotografuota prie laiptinės sienos iškart po vakarienės pas azeri vaikiną, kuris gyvena Korėjoje ir ten filmuojasi visokiausiose Oliverio tipo laidose. Jis grįžo į Baku savo sesers vestuvėms. Būtėnt dėl to įėjimo į laiptinę siena išdažyta širdimis. Susirinkom visa kalnų chebra, o išeinant link metro judėt namo mūsų kelionės į kalnus fotografas ir šiaip pagal dabartinę specialybę fotografas paprašė manęs jį nufotografuoti rūkantį prie šios sienos. Rezultatas - aš laikau jo cigaretę, pozuoju, galvoje aiškus suvokimas. Už kadro yra vieta miesto, pro kurią praeinant antrą kartą pirmąkart stipriau suplakė mano širdis. Kai ten stovėjau, prie tos širdžių sienos, aš dar nežinojau. Ir kai vėl iš naujo pabudau - snigo ir vėjas blaškė pasaulį pilkomis spalvomis. Ir kai vėl iš naujo pabudau - jau švietė saulė žydrame danguje. Dar laukia begalybė žinių.
