1. Jau? Nejaučiu vasaros, visiškai nejaučiu.
2. Po ledų su braškėm ir geros muzikos pradedu jausti. Net jaudintis, kokia gi ji bus? Birželis - paskutinis mano mėnuo Baku. Liepa - sugrįžimas į Lietuvą. Rugpjūtis - man pačiai siurprizas. Tačiau noras išsiskalbti ir persiinstaliuoti save pildosi.
3. Ženklas nesimaudyti, mes aišku maudėmės. Nelabai švari Kaspija, nelabai gražūs paplūdimiai. Lietuva tikrai ypač graži šalis, turtinga aukso smėlio kopomis, švariais ežerais, žalių pievų laukais ir visai nereikia labai toli keliauti tam, kad juos pasiekti. Čia parkai gražūs, bet jie betoniniai, įspūdingi fontanai, bet jie dažniausiai neveikia, žolė tik dekorui, bet sėdėti ant jos negalima. Visko, kas gerai ir gražu, neapribokime ir nesugadinkime tuo žodžiu 'bet'. Didžiausią įspūdį paliko Kaukazo kalnai, kurie pasakoja skirtingas pasakas skirtingais sezonais. Pirmąkart ten nuvykus supratau, kad verta save gabentis tūkstančius kilometrų, verta pildyti tuos visus dokumentus, verta dusti nuo miesto dulkių ir trokšti nuo neskanaus vandens tam, kad atsidurtum tam kalnų apsupties stebukle, kur gaivu.
4. Vakarienė gruziniško maisto restorane, nes gruziniška virtuvė viena skaniausių šiuose kraštuose ir nostalgija Gruzijai. Tradiciniu tapęs pasivaikščiojimas prieplauka - Baku bulvaru palei Kaspiją, apšviestu gražiausių miesto pastatų šviesomis. Tikrai jausiu ir jau jaučiu nostalgiją šiai prieplaukai ir jos fejerverkams. Kavinukėj užsisakom arbatos (chai) ir juokiamės, kad perėmėm azeri kultūrą. Juoda arbata atnešama 'chainike', geriama iš tradicinių stiklinaičių su lėkštutėmis, patiekiama kartu su citrinos griežinėliais, cukraus kubeliais, kuriuos reikia pamirkyti į arbatą ir suvalgyti, kartu dažniausiai užsakomas džemas, kuris ekstremaliai saldus, riešutai ir saldainiai. Mano arbatos gėrimo tradicija čia paprasta: juoda be cukraus, su citrina.
5. Dvi savaites anglų kalbėjimo pamokų užbaigiau klausimu 'Kur ir kaip įsivaizduojate save po 5 metų?' ir raginimu: 'Linkiu sėkmės siekiant savo svajonių, bandykit jas įgyvendinti, nes juk tik tai daro mus laimingus, aplink ir taip labai daug visko neigiamo, kurkit ką nors teigiamo, savo būsimose šeimose keiskite viską, kas jums nepatinka esamose šeimose, juk turite galimybę susikurti savo pasaulį tokį, kokiame patys norite gyventi'. Nenori iš ten manęs paleisti, bet aš jau noriu skrist naujomis kryptimis.
6. 'Tu esi puiki šokėja'- išgirsti iš vaikino, nuo kurio nėra lengva atitraukti žvilgsnį, yra labai malonu. Mane visad užvaldo pasakiškas jausmas, kai visus kūno milimetrus išjudina muzikos garsai. Nėra blogų šokėjų, yra tik nemokėjimas atsipalaiduoti, bet tai reikia suderinti su judesių valdymu. Man patiko mokyti šokti, bent šiek tiek, ypač kai žmogus šalia stengiasi išmokti. Judesių kalba yra daug reikšmingesnė, jei tik jos klausaisi. Šokiai Baku Europos žaidynių uždaryme bus vienas reikšmingiausių įvykių mano gyvenime, jau yra. Man kelia šypseną tai, kad dar neišeina papasakoti, neišeina išreikšti tų emocijų. Nukeliauji į stadioną ir ten visiškai kitas pasaulis, aš ten pailsiu daug labiau, nei pavargstu. Mūsų 500, aš vienintelė užsienietė, choreografai profesionalai iš UK, daug lakstymo su nelengvais sijonais iki žemės, daug sukimosi, net mūsų grupė pavadinta 'Spinners'. Buvau atidarymo ceremonijos repeticijoje ir mačiau, kaip viskas bus, užvaldė stiprus jaudulys, kad ir aš būsiu šio renginio dalimi. O renginys bus įspūdingas, nes pinigų į jį investuota tiek, kad pateisintų Azerbaidžano lūkesčius pasirodyti pasauliui, kokiais ištekliais jie turtingi. Man labai pasisekė atsidurti Baku Europos žaidynių metu, nes tik šis įvykis verčia miestą bent šiek tiek labiau integruotis ar bent jau toleruoti europietišką gyvenimo būdą.
7. Apsikabinau atsisveikinti ir atėjo suvokimas: 'O dievai, manęs laukia tas pats!'. Buvo miela gauti laišką, kuriame parašyta, jog aš į namus atnešiau žymų kiekį nenuspėjamumo. Tokia jau aš esu - vadovaujuosi savo širdimi ir principais, turiu savo garbės ir vertybių kodeksą, stengiuosi išnaudoti galimybes ir pasiimti tai, kas geriausia iš visų patirčių. Mes juk visi taip, ir mes visi su savo skirtingais kodeksais. Yra keliai, kuriuos reikia nukeliauti vieniems. Mes paliekam viską ir keliaujam, kad surastume kažką, kas... nežinau, gal priverstų pasilikti ar bent jau pabūti ilgiau, kas sukeltų naujų emocijų antplūdį, kas įkvėptų augti. Čia aš išmokau tiek daug visko, bet svarbiausia išmokau suprasti ir žavėtis mažesniais dalykais, paprastesniais. Skraidantys kilimai egzistuoja, bet tik tiems, kurie turi drąsos sulaužyti tą neegzistavimo stereotipą.
8. Liko lygiai mėnuo. Aš bijau grįžti labiau nei kad bijojau keliauti į Baku. Suvokiu, kaip tai kvaila, bet taip jaučiuosi. Nerimas, kad esu pamiršta, kad reikės surasti sau vietą. Ne šiaip bet ką, bet kažką šviesiau nei buvo. Nerimas, kad nebežinosiu kaip elgtis. Tarsi grįžimas iš negyvenamos salos. Baisu, nes reikia atsakyti į klausimą, ką darysiu toliau, nes negaliu grįžti ir būti be darbo. Prašau būti su manimi kantriems, nes šie klausimai yra patys sunkiausi, nes adaptacija iš vienos kultūros į kitą kultūrą šokiruoja ir išsekina. Juk visada reikia turėti planą, bet ne visada viskas vyksta pagal tą planą, o kartais būtent vykdant tą planą suvoki, kad tu jo visiškai nenori.
9. Aš žinau, kad laiko mainai yra stebuklingi, tik reikia turėti kantrybės. Kantrybės ne laukti, o atvirkščiai - nuolat sukti save gyvenimo ratu, juk laikas niekad nestovi vietoje, jis visada juda pirmyn. Čia mano kantrybė jau baigiasi (atsimušinėti vaikinus, kovoti su vėjo maišeliais, naktį pabusti nuo gatvės triukšmo, net būti kantriai kantrybė baigiasi).
Laimė - tai būti užimtam mylima veikla. Susidėlioti prioritetus, užsibrėžti tikslus ir keliauti jų kryptimi, apsupti save žmonėmis, kurie linki gero ir kuria gerus dalykus kartu.
