HAVE FUN [SERIOUSLY]

Yra tokių žmonių, anksčiau jų buvo labai daug mano gyvenime, dabar – jie reti it ilgasnukiai ruoniai. Tai žmonės, kuriems viskas sunku ir neįmanoma. Nedrįskite jiems užsiminti apie savo svajones – kaip mat išgirsite kaip viskas keblu, kaip neverta daryti to, ką jūs sumanėte, jie papasakos šimtą istorijų „kaip man buvo, aš irgi taip maniau, bet tu nebūk kvailas“ ir jos skambės tikrai logiškai ir įtikinančiai! Jūs nė nepastebėsite, kaip po kelių metų tapsite lygiai tokie patys – sunkia širdimi, nusvirusiomis rankomis ir pelėsiais susmirdusiu megztiniu kitiems žmonėms laidysite tuos pačius patarimus.

Bet yra žmonių, kuriems viskas įmanoma. Kuriems, neapdairiai prasitarę apie turimą norą ar slapta puoselėjamą troškimą, jūs kaip atsaką gaunate šimtą paskatinimo šūkių. Jie į jus žvelgia ir jūs suprantate, kad jie – su jumis visa savo esybe. Jie jumis tiki. Jie pučia prieš vėją ir kartais bėga eskalatoriumi prieš jo kryptį. Nesvarbu, kiek jiems metų, bet jie žino, kad svajonės pildosi.

Aš renkuosi būti su pastaraisiais. Ir kiekvieną dieną jiems mintyse dėkoju už palaikymą. Moralinis palaikymas yra gyvybiškai svarbus dalykas.

...net tada, kai kiti mano, kad jau viskas, pralaimėjai, net tada, kai kiti ima tave vadinti pralaimėtoju ir nevykėliu, tu niekada toks nesi, kol pats nenuleidi rankų. Kovokime už savo svajones!

Beata Tiškevič - Hasanova (http://www.lrytas.lt/komentarai/ivartis-i-niurgzliu-vartus.htm)

Ačiū jai, nes jos mintys - mano šių metų atradimas! Ir jeigu tik mes visi dalintumėmės tais gerais dalykais, kuriuos atrandam, tai net ir saulės už lango nereikėtų. Tai gal ir gerai, kad nesidalinam, nes turbūt likčiau išvis žliba nuo kompiuterinio spinduliavimo. 

Baku bare mes daužėm alaus bokalus ir pasirodo tokioj nušiurusioj vietoj galima sužinoti visiškai nenušiurusių dalykų... Mes sakom 'į sveikatą', o azeri žmogai sako (aš ir dabar nesugebu ištart kaip ten sako su daug kchr, krch ar kokių ten gomurį troškinančių skiemenų) 'už blogus žmones', nes reikia džiaugtis blogais žmonėmis savo gyvenime, juk tik dėl jų mes suvokiam, kurie yra geri. Jei krenta šešėlis, tai kažkur čia pat sklinda šviesa.

Demotyvatoriai - tai mūsų svajonių tikrintojai. Man sako: eik tu, kokia kvaila idėja, kokia nesamonė, na gal idėja ir nieko, bet kaip tu ją įgyvendinsi, reikia pažinčių, pinigų... Jeigu aš pasiduodu, vadinasi per mažai noriu, vadinasi mano baimė stipresnė. Ot ir ne - aš pasistengsiu, aš padarysiu, aš bent jau pabandysiu! 

Tik neužstrik su žmonėmis, kurie tavimi netiki, nepasitiki arba pavydi. Neverta - tai niekada nepasikeis, tau nereikia tiems žmonėms nieko įrodyti, jie niekada nebus patenkinti. Bijok savimylų, nes jie tik pasinaudos tavim savo tikslui pasiekti. Bijok ir savęs nemylinčių, nes tu jų negali mylėt už du.

Ieškok tų, kurie palaiko, kurie įdomūs, kurie ieško, kurie suradę pasidalina savo džiaugsmu, kurie nesislepia ir nebijo, kad tu surasi, kuriems svarbi tavo nuomonė, arba nesvarbi, nes jie tiki savimi, bet jie tikės ir tavimi, skris kartu arba palinkės gero skrydžio, skris atskirai ir jūs susitiksit aukščiau.

Ko išmokau per šiuos metus?

• Neįtikinėti žmonių - aš nebūsiu laiminga, jei jie kažką darys ne dėl to, kad patys to nori. 
• Kalbėtis su savimi - ko noriu? kodėl? ar verta pergyvent? kas gerai? kas negerai? 
• Nekreipt dėmesio - į demotyvatorius.
• Klausytis kitų  - tada, kai kalba nuoširdžiai.
• Pagirt save - už pasiektus tikslus, už padarytus gerus darbus kitiems (čia man buvo sunkiausia, čia aš dar mokausi mažiau kritikuot, ir daugiau leist sau pasidžiaugt).
• Nebijot sakyt to, ką galvoju - kam reikia, tas supras, kam nereikia, tas paliks ramybėj.
• Dalintis - dalykais.
• Mokytis ir mokyti.

Patentuoju 2015 metų tikslus:

• Keliauti - būtinos naujos patirtys, 'neklausau mamos' serijos nuotraukos.
• Apsiginti magistrą - koks skirtumas, kiek gausiu, bent jau apsigint ir turėt tą popieriaus lapą.
• Išvykt praktikai, kur šilčiau ir gražiau nei Baku.
• Užsienio kalba.
• Leist sau įsimylėt - nors ir visiškai nuo manęs nepriklauso.
• Šokt.
• Nebijot eksperimentuot - ieškot, ieškot ir rast.
• Nesitenkinti patenkinamu rezultatu dėl to, kas man tikrai svarbu, nes čia žinau, kad galiu gauti geriausią.  

Lygiai prieš metus, aš pradėjau labai norėt į Baku - vienintelę erasmus mundus galimybę. Tada dar nežinojau, tik bandžiau kontroliuot įsisvajojimo lygį, nes 'o kas jeigu ne'. Net nenorėjau galvot 'o kas jeigu ne', nes tikrai neįsivaizduoju dabar savęs Lietuvoje - toje pačioje rutinoje. Aišku, gerųjų akimirkų ir gerųjų savo žmogų labai pasiilgau, labiau nei labai! Norėčiau dalyvauti jūsų laimingose akimirkose, bet visų svarbiausia man, kad jūs patys jose dalyvaujate ir šypsotės. 

3 mėnesiai vėjo man išpūtė iš smegenų susireikšminimą ir susibaiminimą dėl to, ką pagalvos kiti. Prie keistų žvilgnių jau pripratau, ir jie neberūpi. Svarbiausia, kad ne aš esu ta, kuri nemandagiai spokso. Pavyduoliams aš linkiu tik vieno - susivalgykit! Jums trukdo? Nežiūrėkit, nes man vis tiek neįdomi jūsų neigiama nuomonė. Pasivaikščiojimas priešpaskutinį metų vakarą man į sielą pripūtė velnių, tai dabar norisi viską, kas negerai, pasiųsti velniop. Ir siunčiu! 

3 mėnesiai vėjo man atpūtė tiek stiprybės, kad aš pati nebesuprantu, iš kur tiek manyje jos telpa. Ši stiprybė motyvacijos gyventi taip, kaip tik pati sugalvoju, šaltinis. Taigi aš Baku! Neeilinė galimybė pamatyti tiek daug visko pirmą kartą. Judėti pirmyn. Galiu save išbandyti. 24 metai - tai daug? Kada dar būsiu jaunesnė, nei esu dabar? Man pasakė komplimentą mokinys kaip sakinio pavyzdį su aplinkybėmis: 'bri is beautiful, bri is sweet' (o jis niekada nesako bet ko ir niekada nesako to, su kuo pats nesutinka). Bus mantra. 

Nusipirkau naują maikę su užrašu HAVE FUN [SERIOUSLY] - mano Naujųjų metų moto! To paties linkiu ir jums - susigalvokit savo pozityvią mantrą ir pradėkit ja savo kiekvieną labą rytą. Bučkis.

  

    

Žvirbliai

Jie lieka žiemoti kaip ir žodžiai. Atskrenda, nutūpia ant širdies ir ištirpsta ledai. Čirškia čirškia, bet primena, kad ateis pavasaris. Kuo lengviau skrenda, tuo aukščiau pakyla. 

Teisingas žingsnis į priekį - tai valingas žingsnis atgal apsisukus 180 laipsnių kampu. 

Žingsnis į priekį yra žingsnis į priekį - jaudina nežinomybė ir nepatirti išbandymai, o žingsnis atgal yra sugrįžimas ten, kur jau buvai, dėl to, kad žinai, kas ir kaip, o ypač dėl to, kad nori. Teisingas žingsnis į priekį niekada nesugražins atgal, tik atsuks į saulę.
Viskas gerai, bet negerai. Žmonės tokie padarai, kurie leis tau judėti laisvai tik tada, kai pasiims viską, ko nori iš tavęs - ne tai, ką tu nori jiems duoti, bet tai, ką jie nori pasiimti. Išimtis tik tuo atveju, jei esi visiškai jiems nereikalingas, nes jie jaučiasi geresni, o tu, pasak jų, nieko ir taip neturi, arba jie tave vertina, gerbia, myli ir tau linki gero. Taigi žmonės valgo žmones iš bado, ir man sako, kad jei badaučiau, tai ir aš valgyčiau. Aš vis tiek manau, kad tikrai ne. Mane gąsdina mintis, kad aš leisčiau save pačią suvalgyti - tai yra mane gąsdina mintis, kad aš nemoku konkuruoti, kad man nereikia nieko įrodyti, kad aš jau žinau pati save ir man nebaisu dėl savo sprendimų. Bet man labai baisu dėl sprendimų, kurie nuo manęs nepriklauso, nes aš matau per daug pavyzdžių, kai žmonės priima negerus sprendimus. Nuolat. Man baisu, kad daugėja žmonių, kurių pažadais aš nebetikiu, kurie meluoja, kurie manipuliuoja, kurie mane suvalgytų, kad patys būtų sotūs. Prisižiūrėjau hobitų ir harių poterių, dabar sapalioju, bet per didelis kiekis sutapimų išties yra pasikartojančių veiksmų seka. Nelaimingi laimės valgytojai, ar jūs žinote, kad svetima duona sotūs nebūsite? Nusišypsokit, susidraugaukit patys su savimi ir su mumis, ir mes pasidalinsim savo receptais, tada galėsit kept savo gardžius pyragus ir nereiks vogt iš kitų. Bet aš žinau, kad būtent dėl to, kad aš dalinuosi, skupailos manęs dar labiau nemėgsta. Paverkšlenu. pasiskundžiu, atsiranda koks nors samarietis, kuris ištiesia laimės šiaudą, išbrendu iš tos liūdesio balos ir toliau vinguriuoju upeliais. Prisižadu, kad jau kitą kartą manęs naivuolės tikrai neįtrauks, bet matyt be tų purvo balų į žydrą vandenyną nepavyktų išplaukt. Arba pavyktų, bet išplaukčiau ir nuskęsčiau iškart, nes nebūčiau pakankamai treniruota.

Šri Lanka
O buvo taip... beveik prieš mėnesį atsikėliau sušalus, nusileidau iš savo lofto prie židinio ir sakau: 'Varom, kur nors, kur šviečia saulė, kur paplūdimiai, noriu įdegt, pasimaudyt, pailsėt, pasiilgau grožio, saulėlydžių...'. Mano padruškė (mes kaip du broliai šposininkai vizliai iš poterio) pagooglino, kas pietuose netoli ir prašau - Šri Lanka. Pajuokavom pajuokavom, ji pasižiūrėjo, kiek gi verta ta mūsų nereali šalto ryto svajonė ir... po savaitės nusipirkom bilietus :) Tai sala žemiau Indijos, kur drambliai ir delfinai su banginiais, ir palmės su kokosais, ir plius 30 su žydra jūra, ir o dievai... Tai atostoga, kurios laukiu, kaip jau seniai ko nors laukiau, nes Baku visai ne apie Baku, bet manau ne kiekvienam turistui tokia kelionė, nes viskas nebus sviestu patepta, bet po Azerbaidžano patirčių, turbūt jei ne sviestu, tai bent nafta tikrai viskas patepta. O dar Šri Lanka per Dubajų, ir ten nors ir valandos suskaičiuotos, bet aukščiausiame dangoraižyje pasaulyje aš pabūsiu (o svajojau visada tik apie Empire State). Kai visi šią idėją ypač palaiko, ir atsiranda du žmonės, kurie iš šios idėjos pasijuokia, plius pasako, kad aš naudojuosi savo marketingo strategijomis įtikinti kitus, manau labai aiškiai pasako, kur tie žmonės mano gyvenime - jų turėtų net nebūti. Čia dar vienas pažadas sau. Gerai, nepavydėkit, labai gražiai mano sesė išsireiškė: 'padaryk kuo daugiau nuotraukų ir patirk kuo daugiau nuotykių' :)

Kai į tave žiūri kaip į stebuklą - tai proga tuo stebuklu tapti.

Pasitikėjimas - tai toks dalykas, kuris gali išgąsdinti. Kai tavimi pasitiki, pasijauti atsakingas ir bijai apvilti. Bet juk tai reiškia, kad esi vertas galimybės įrodyti, kad tavimi galima pasitikėti. Šią galimybę reikia užpildyti mažais stebuklais, kuo mažesniais ir kuo daugiau. Išvis, didelių stebuklų net nebūna. Dideli būna milžinai didelėm pėdom mindantys gėles ir skaičiuojantys didelius didelių žingsnių skaičius. Maži būna mažieji princai, kurie užauga didžiais karaliais. Septyni pasaulio stebuklai irgi nedideli, jie tiesiog didieji.
Šiandien man pasakė: 'Ar aš gerai atrodau, ar toks kirpimo stilius man tinka? Man labai svarbi tavo nuomonė, prašau pasakyk, ką galvoji?' Vaikinukas, kurio mergina tragiškai mirė prieš du metus pasidalina savo dvejonėmis, nuolat prašo patarimų, ieško atsakymų, iš geros šeimos, protingas, pasidalino tuo, kad rado merginą, kuri panaši į jo buvusią, bet jis nesupranta, kodėl nenori tapti jos vaikinu. Mano atsakymas jam ir visiems anglinukams buvo: kad ir kaip apsikirptum, man būtum gražus, ir jūs visi man būtumėt vis tiek gražūs, nes aš jus jau pažįstu, ir jūs esat gražūs vidumi, todėl man ir jūsų išorė graži. O dėl merginos, liepiau nelyginti, negalima, juk tu nenorėtum, kad ji tave lygintų su savo buvusiu, nes kiekvienas žmogus yra individualus. Kitas vaikinas pridūrė: kiekvienas tavo sutiktas žmogus, privalo turėti savo vietą tavo širdyje. Į vieno žmogaus vietą negali tilpti du, ir nereikia.

Jei ko nors labai nori, reikia tiktai 'išsitrint galvą' ir viskas.
Paimi skaiutelę popieriaus ir pieštuku nupieši rutulį, tada paimi trintuką ir tą rutulį ištrini. Absoliuti kvailystė. Beprasmybė. Tuštybė. Tobula! Dabar jau galima įtempti ausis ir klausyti, ką nusišneka širdis. Tuščiagalviai daro viską, ką jiems sako, visiškai patys negalvoja. Gal todėl ne be reikalo sakoma, kad idiotai laimingiausi pasaulyje?
Manęs paklausė, ar aš turiu svajonių? Kiek laiko vidutiniškai man prireikia vienai svajonei pasiekti? Manęs nuolat klausia, ar aš grįšiu į Lietuvą, o jei ne, tai kur tada gyvensiu? Kodėl aš Azerbaidžane? Anglų mokyklėlėj šitie nepatogūs klausimai man kartojami nuolat. Kodėl? Nes nebuvo konkretaus atsakymo, ir aš jaučiu, kad tuos klausimus kartos ir dar daugiau jų sugalvos, kol išgirs tą atsakymą, bent jau kol jis atsiras. Kasdien nauji spąstai, bet man jie patinka. Dabar aš įsivaizduoju save (mama neskaityk) susisukusią plaukus į turbaną ir lakstančią basika paplūdymiu kartu su juodesniu už naktį žvilgančiu kailiu vilkiuku, o namie erdvi terasa su supyne, šviesu ir gera grįžti, nes vyras yra tas žmogus, kuriuo žaviuosi kasdien vis labiau, nesirūpinančią tuo, kas bus rytoj, nes žinau, kad viskas bus gerai.

"The best things in life are free. The second best are very expensive." - Coco Chanel

Aš niekad negyvenau centre, aš niekad negyvenau nekambaryje su laiptais, aš niekad negyvenau dviejų aukštų bute, aš niekad nebuvau anglų kalbos mokytoja, aš niekad... Ir visi tie niekad ateina kaip niekad netikėtai.

Suimk save į kumštį!
Prisiminiau, nes dabar pažiūrėjau filmą, kuriame irgi taip sakė. Kai gulėjau ligoninėj, man ši frazė reiškė daug. Tai kaip mantra, kurią reikia kartot kasdien. Kas jei ne aš pati, juk kiti negali būti stiprūs už mane, o aš turiu dar ir kitus padrąsinti. Ta patirtis man išliks visą gyvenimą ne dėl to, kad oho gulėjau ligoninėj (nors šiaip oho), bet dėl to, kiek aš visko joje gulėdama sugalvojau. Žinoma, ne tik tada, bet nuo tada kažkas manyje numirė ir kažkas bando išsikovoti vietą. Nuo tada tarsi pradėjau matyti kiaurai žmones, kuriems skauda, žmones, kurie dėl kažko nepatenkinti, žmones, kurie vaidina, žmones, kuriems rūpi tik jie patys ir jų įvaizdis. Išvis, kas yra įvaizdis? Kaip sunku jį sukurti ir kaip lengva sugadinti. Kaip lengva priversti juo patikėti ir po juo pasislėpti. Aš žinau tas taisykles ir kokios jos man neįdomios, standartiškos, aš noriu jas laužyti ir viskas. Kai atrodau juokingai - aš žinau, kad atrodau juokingai, kai mane skeptiškai vertina - aš matau, kad mane skeptiškai vertina, kai žaidžia - aš jaučiu tai. Be savęs aš nebūčiau aš. Nežinau iš kur turiu tokią debilišką savybę ir 'aukos' įsitikinimus: 'atiduok, netrukdyk, atsiprašyk, tik jau nepasimaišyk, nežiūrėk, nenorėk, neprašyk, nutylėk, pati kalta'. Ir dar dėl tų savybių galvoju, ot pati kalta, kad kvaila - nepasiėmei, pavėlavai, atidavei, pasimaišei ne tuo laiku. Man kažką negero pasakė, tai viduje aš pergyvenu, ir milijoną kartų bandau sau kartot protingai, taigi ne dėl to, kad su manim kažkas negerai, bet tas žmogus nelaimingas, kuris tau taip pasakė, o tada jaučiuosi atsakinga, ką čia tokio padarius, kad tas žmogus būtų laimingesnis, ir vis tiek aš lieku kalčiausia, kad stengiausi padėti. Ir vėl galvoju, ot pati kalta, kad stengeisi, nes vis tiek nemoki padėt. O tada galvoju, va pati durna, kad prisigalvoju. Pasaka be galo. Aš eilinį kartą atsiprašiau (dabar neprisimenu už ką būtent), bet ta frazė, kurią aš išgirdau, mane privertė susimąstyti. Pavyzdys - aš: 'atsiprašau, kad kvėpuoju jūsų orą', jis: 'kodėl tu atsiprašai už tai, kas teisėtai priklauso ir tau'. Pažadu sau susiimt ir daugiau neatsiprašinėt už tai, kad aš išprotėjus, nesijaust kalta, kad kiti nemoka susidorot su savo sąžinės priekaištais, neatimt iš savęs laimės, kuri kitiems nepriklauso, neatiduot savo svajonių.

Aš taip labai pasiilgau apkabinimų! Ir apsikabinimų. 
Visada maniau, kad esu šalta. Žiūriu į tuos lipšnius žmones ir pavydžiu, kaip jie taip paprastai apsikabina, prisiglaudžia ir išbūna valandų valandas, Arba, kai kas nors smarkiai apkabina, tai kažkaip nevalingai norisi išsprūsti. Bet juk tereikia labai mažai. Kai žmonės stipriai ir nuoširdžiai apsikabina, tai jų sielos sušyla. Ir taip atrodo visą amžinybę išbūtum, o gal tik iki vasaros, kol pasidarytų per karšta.
Kartais aš šypsausi iki ausų ir atrodo pasaulyje nėra nieko kito kaip 'čia ir dabar'. Kartais ne tik šypsausi, bet būna juoko priepuoliai. Kartais vyksta pokalbiai iki paryčių apie tai, kas neleidžia užmigt. Kartais tvyro tyla ir lyja. Kartais į duris beldžiasi stora vienatvė, baladojasi baladojasi, aš ją veju šalin, bet vis tiek įsiveržia neprašyta (tegu tik išstorėja greičiau nuo skaniausių azeri kepinių ir nebetelpa pro duris bei sprogsta iš piktumo/storumo). Kartais pasitaiko, kad ta storėjanti vienatvė prisijungia prie manęs kur nors pakeliui ir neleidžia man eit vienai, tada mes grįžtam kartu namo ir valgom bounty skonio ledus.

Viskas, ką ji čia sako, yra tiesa. Tik mes patys savo svajones galime paversti realybe. Jūs negalite pasakyti, kas aš esu. Tik aš galiu pasakyti, kas aš esu. Kiekvienam reikia turėti kažką nematomo, kažką savo ir turėti kažką realaus su kuo galėtum pasidalinti. Neįmanoma paversti visų laimingais, neįmanoma išspręsti kitų problemų, konfliktai nėra blogai. Nereikia bijoti paleisti, nereikia bijoti nežinomybės, nereikia bijoti to, kas nepatogu. Pažiūrėti į veidrodi ir pasakyti: 'Tu man patinki'. Vertinti save, vertinti žmones.

Ką reiškia pamilti save?

Parduotuvėje rinkausi kremą. Negražesnės paprastesnės pakuotės kremo kaina apie dvi manatas (du eurai), gražios ir patrauklios pakuotės kremo kaina keturios manatos. Moteriai kosmetika yra kažkas tokio, ko norisi gražioje pakuotėje, bet paskaičius sudėtį pasirinkau paprastesnį ir pigesnį variantą – jis natūralesnis, sveikesnis ir žinoma veiksmingesnis. Pakuotę visada galima pakeisti, o sudėties – ne. 

Ką reiškia pamilti save? – tai džiaugtis sveika sudėtimi, turtinti ją gerų vertybių ingridientais ir šalinti toksinus. Atsiprašau, bet žmonės, kurie renkasi pakuotę, o ne sudėtį yra kvaili.  Tikra asmenybė kalba pati už save. Renkiesi, kas pačiam patinka labiausiai – drabužiai, kuriuos vilki; spalvos, kuriomis kuri; veiklos, kurios domina; muzika, kurios klausai; daiktai, kuriais dekoruoji; patiekalai, kuriuos gamini; knygos, kurias skaitai naktimis; filmai, kuriuos rekomenduoji; nuotraukos, kurias išsaugoji; vietos, kuriose leidi laiką; žmonės, kuriuos apkabini; žodžiai, kuriuos ištari kitiems; principai, kuriais vadovaujiesi – visa tai yra tavo sudėtis.

Aš visada pergyvenau dėl papildomų savo kilogramų, ir dabar pergyvenu (ir dar milijonas kitų dalykų...), bet gyvenimas per trumpas, kad atsisakytum jo skanėstų. Kas iš to, kad svarstyklės rodo tobulą skaičių, o tu žinai, kad vaikinas tik tą tobulą skaičių tevertina. Ir ne tik vaikinas. Atsiprašau dar kartą, bet Lietuvos visuomenė dėl manekeniškų išmatavimų tikrai yra iškrypusi (ir ne tik Lietuvos aišku). Rūpinimasis vien tik kūno formomis ir šmutkėmis, netikru veidu, kaip atrodai selfiuose, kiek akių į tave žiūri ir kiek vaikinų paprašė numerio yra tuštybių tuštybė. Man liūdna, kad per daug valandų praleidau tokioje visuomenėje, kad net ne vieną kartą patikėjau jos brukamomis pakuotėmis. Nusipirkau, pabandžiau, pabaigiau, išmečiau, nebepirksiu. Kas iš tų komplimentų, kuriuos girdi, jei pati jais netiki. Kas iš 'painstagramintų' nuotraukų, jei pažiūrėjus į veidrodį kasryt kritikuoji save.

Aš dažnai pykstuosi pati su savimi, bet dar dažniau mokausi susidraugauti su tais demonais ant kurių pykstu. Kasdien jų lieka vis mažiau. Nuleistos akys kyla į viršų ir žingsnis tvirtėja, manieros tampa vis labiau pasitikinčios savimi moters manieromis. Man buvo nedrąsu džiaugtis savo pasiekimais, nes juk 'kas aš?'. Ir tikrai 'kas aš?', aš – Žmogus, kaip ir visi kiti, bet kaip ir visi kiti esu išskirtinė savo svajonėmis, patirtimis (spalvotomis), turiu savo vertybių skalę. Elgtis nemandagiai – ne man, veidmainiauti – ne man, stengtis kažkam įtikti – ne man, vaikytis naudos – ne man, ir aš tuo didžiuojuosi. 

Bjauriausia, kai elgiesi sąžiningai ir sulauki kokio šlykštaus komentaro, o tai neišvengiama. Aš turėčiau į juos nereaguoti, bet aš reaguoju, ir man skauda. Ir aš klausiu savęs: o kodėl aš nelaidau tokių bjaurysčių? – nes man nesinori skaudinti kito žmogaus, aš pati visad stengiuosi būti laiminga ir noriu matyti aplinkinius laimingus. Nesu kokia tai šventoji, esu pasakiusi bjaurių dalykų, kaip ir mes visi. Bet esu pasakiusi tik norėdama atsikirsti tuo, kuo jie nusipelnė, dėl ko turėtų susimąstyti, ir tai dažniausiai pati už save nutyliu (iki tam tikros ribos), bet kai pasiekia artimą man žmogų, gerą žmogų, mano liežuvis gali tapti peiliu (aštriu), ir pjaustyti man skauda dar labiau nei kad būti pjaustomai. Aš anksčiau neleidau sau pykti, o tai blogai, tas pats, kas neleisti sau verkti. Ant žmonių, dėl tam tikrų jų veiksmų, kurie įskaudino gerai žinodami, kad skaudina, manipuliavo, mes turime pilną teisę pykti, mes privalome supykti taip, kad jie daugiau nebeturėtų galimybės sudaužyti širdies, nes ji vieną kartą jau sudužo. 

Mylėti save – tai surinkti visas net ir pačias smulkiausias šukeles ir atrasti savyje stiprybės iš jų susikonstruoti naują širdį, tokios formos, kokios tik pati noriu. Niekas geriau už pačią mane nežino, ir aš už nieką geriau nežinau. Būti savimi, kasdien iš naujo atrasti save, tikėti savo beprotiškomis idėjomis ir pagauti po pasaulį klajojančius troškimus. Žinoti savo vertę ir ją auginti. Mylėti save – tai mylėti savo sudėtį. Pamilti kitą – tai pamilti jo sudėtį, o ne pakuotę.

Normalu, kad mes nemylim visų sudėčių. Pasaulyje labai daug viskokių cheminių skaičiukų ir kitokių rūgščių. Man skaniau tai, kas natūraliau, o gėrybes iš mamos išpuoselėto sodo galiu valgyti net neplautas. Pliusai su pliusais, o minusai su minusais, ir ne be reikalo baterijos vienam gale minusas, o kitam pliusas. Aš nebederinu salvų, o renkuosi tas, kurios man labiausiai prie širdies, ir kuo toliau, tuo labiau jos pačios savaime dera – galiu išsitraukti bet kokius drabužius iš spintos ir jie derės. Aplinkui leidžiu burtis tik žmonėms, kurie dera ne be reikalo. Ir aš esu išranki visur, nes vis labiau žinau, ko noriu ir ko ne, kas prie širdies ir kas ne.

Jeigu galėtumėt pakeisti savo kūną, kas gi tai būtų? Per ilga nosis, per ploni plaukai, per apvalūs klubai, per mažas ūgis, per liesa talija, o gal geriau užsiauginti sparnus, kad galėtumėt skrist?

Jeigu kiekviena mama mylėtų save taip, kaip ją myli jos vaikas, ir kiekvienas vaikas mylėtų save taip, kaip vaiką myli mama. Dedu šią nuotrauką ir žinau, kad mano mama apsidžiaugs.

Kaip aš pati? Būti laiminga nėra nuodėmė, ir aš esu. Bėgu, skubu, daug kas paskutinę minutę. Nereali patirtis yra mokyti, kai į tave žvelgia ne vieno ir net ne kelių žmonių akys, tokios didelės ir ieškančios atsakymų. Ir aš nesitikėjau, kad mes būsim bendraminčiai, ir kad jie bus mano gerieji muškietininkai. Kad 'prikolinsim'. Smagu žiūrėti į asmenybes, kurios gyvenime pasieks daug. Aš irgi mokausi kartu su jais – kantrybės, nepasimesti, jeigu ko nors nežinau, atsakomybės, išradingumo. Aplinkoje, kurioje esu gaunu daug pačių kūrybingiausių komplimentų, pasigirsiu, kasdien bent jau vieną, išdalinu - kasdien bent jau du. Mano būtis Baku –  tai nuolatinis kompromisų ieškojimas, kasdienės derybos su gyvenimu, kiek esu atkakli dėl savo svajonių. 'Gali meluoti man, bet ne sau' - pasakė mano dėstytoja kursiokui. Mums visiems tinka.

Aš visad rašau labiau sau ir man sunku peržengt tą ribą 'paskelbti'. O paskelbus visada jaučiuosi kažkaip nepatogiai. Bet pati labai mėgstu paskaityti kitų nuoširdžias mintis, jos praskaidrina nuotaiką: visgi ne aš viena tokia 'nenormali' taip galvojanti. Galiausiai, tai mano iššūkis pačiai sau. Dangus per gražus ir per platus būti užrakintas spintoje.
Šypt ir mirkt jums, kas skaitėt ir ką nors gero pagalvojot!