HAVE FUN [SERIOUSLY]

Yra tokių žmonių, anksčiau jų buvo labai daug mano gyvenime, dabar – jie reti it ilgasnukiai ruoniai. Tai žmonės, kuriems viskas sunku ir neįmanoma. Nedrįskite jiems užsiminti apie savo svajones – kaip mat išgirsite kaip viskas keblu, kaip neverta daryti to, ką jūs sumanėte, jie papasakos šimtą istorijų „kaip man buvo, aš irgi taip maniau, bet tu nebūk kvailas“ ir jos skambės tikrai logiškai ir įtikinančiai! Jūs nė nepastebėsite, kaip po kelių metų tapsite lygiai tokie patys – sunkia širdimi, nusvirusiomis rankomis ir pelėsiais susmirdusiu megztiniu kitiems žmonėms laidysite tuos pačius patarimus.

Bet yra žmonių, kuriems viskas įmanoma. Kuriems, neapdairiai prasitarę apie turimą norą ar slapta puoselėjamą troškimą, jūs kaip atsaką gaunate šimtą paskatinimo šūkių. Jie į jus žvelgia ir jūs suprantate, kad jie – su jumis visa savo esybe. Jie jumis tiki. Jie pučia prieš vėją ir kartais bėga eskalatoriumi prieš jo kryptį. Nesvarbu, kiek jiems metų, bet jie žino, kad svajonės pildosi.

Aš renkuosi būti su pastaraisiais. Ir kiekvieną dieną jiems mintyse dėkoju už palaikymą. Moralinis palaikymas yra gyvybiškai svarbus dalykas.

...net tada, kai kiti mano, kad jau viskas, pralaimėjai, net tada, kai kiti ima tave vadinti pralaimėtoju ir nevykėliu, tu niekada toks nesi, kol pats nenuleidi rankų. Kovokime už savo svajones!

Beata Tiškevič - Hasanova (http://www.lrytas.lt/komentarai/ivartis-i-niurgzliu-vartus.htm)

Ačiū jai, nes jos mintys - mano šių metų atradimas! Ir jeigu tik mes visi dalintumėmės tais gerais dalykais, kuriuos atrandam, tai net ir saulės už lango nereikėtų. Tai gal ir gerai, kad nesidalinam, nes turbūt likčiau išvis žliba nuo kompiuterinio spinduliavimo. 

Baku bare mes daužėm alaus bokalus ir pasirodo tokioj nušiurusioj vietoj galima sužinoti visiškai nenušiurusių dalykų... Mes sakom 'į sveikatą', o azeri žmogai sako (aš ir dabar nesugebu ištart kaip ten sako su daug kchr, krch ar kokių ten gomurį troškinančių skiemenų) 'už blogus žmones', nes reikia džiaugtis blogais žmonėmis savo gyvenime, juk tik dėl jų mes suvokiam, kurie yra geri. Jei krenta šešėlis, tai kažkur čia pat sklinda šviesa.

Demotyvatoriai - tai mūsų svajonių tikrintojai. Man sako: eik tu, kokia kvaila idėja, kokia nesamonė, na gal idėja ir nieko, bet kaip tu ją įgyvendinsi, reikia pažinčių, pinigų... Jeigu aš pasiduodu, vadinasi per mažai noriu, vadinasi mano baimė stipresnė. Ot ir ne - aš pasistengsiu, aš padarysiu, aš bent jau pabandysiu! 

Tik neužstrik su žmonėmis, kurie tavimi netiki, nepasitiki arba pavydi. Neverta - tai niekada nepasikeis, tau nereikia tiems žmonėms nieko įrodyti, jie niekada nebus patenkinti. Bijok savimylų, nes jie tik pasinaudos tavim savo tikslui pasiekti. Bijok ir savęs nemylinčių, nes tu jų negali mylėt už du.

Ieškok tų, kurie palaiko, kurie įdomūs, kurie ieško, kurie suradę pasidalina savo džiaugsmu, kurie nesislepia ir nebijo, kad tu surasi, kuriems svarbi tavo nuomonė, arba nesvarbi, nes jie tiki savimi, bet jie tikės ir tavimi, skris kartu arba palinkės gero skrydžio, skris atskirai ir jūs susitiksit aukščiau.

Ko išmokau per šiuos metus?

• Neįtikinėti žmonių - aš nebūsiu laiminga, jei jie kažką darys ne dėl to, kad patys to nori. 
• Kalbėtis su savimi - ko noriu? kodėl? ar verta pergyvent? kas gerai? kas negerai? 
• Nekreipt dėmesio - į demotyvatorius.
• Klausytis kitų  - tada, kai kalba nuoširdžiai.
• Pagirt save - už pasiektus tikslus, už padarytus gerus darbus kitiems (čia man buvo sunkiausia, čia aš dar mokausi mažiau kritikuot, ir daugiau leist sau pasidžiaugt).
• Nebijot sakyt to, ką galvoju - kam reikia, tas supras, kam nereikia, tas paliks ramybėj.
• Dalintis - dalykais.
• Mokytis ir mokyti.

Patentuoju 2015 metų tikslus:

• Keliauti - būtinos naujos patirtys, 'neklausau mamos' serijos nuotraukos.
• Apsiginti magistrą - koks skirtumas, kiek gausiu, bent jau apsigint ir turėt tą popieriaus lapą.
• Išvykt praktikai, kur šilčiau ir gražiau nei Baku.
• Užsienio kalba.
• Leist sau įsimylėt - nors ir visiškai nuo manęs nepriklauso.
• Šokt.
• Nebijot eksperimentuot - ieškot, ieškot ir rast.
• Nesitenkinti patenkinamu rezultatu dėl to, kas man tikrai svarbu, nes čia žinau, kad galiu gauti geriausią.  

Lygiai prieš metus, aš pradėjau labai norėt į Baku - vienintelę erasmus mundus galimybę. Tada dar nežinojau, tik bandžiau kontroliuot įsisvajojimo lygį, nes 'o kas jeigu ne'. Net nenorėjau galvot 'o kas jeigu ne', nes tikrai neįsivaizduoju dabar savęs Lietuvoje - toje pačioje rutinoje. Aišku, gerųjų akimirkų ir gerųjų savo žmogų labai pasiilgau, labiau nei labai! Norėčiau dalyvauti jūsų laimingose akimirkose, bet visų svarbiausia man, kad jūs patys jose dalyvaujate ir šypsotės. 

3 mėnesiai vėjo man išpūtė iš smegenų susireikšminimą ir susibaiminimą dėl to, ką pagalvos kiti. Prie keistų žvilgnių jau pripratau, ir jie neberūpi. Svarbiausia, kad ne aš esu ta, kuri nemandagiai spokso. Pavyduoliams aš linkiu tik vieno - susivalgykit! Jums trukdo? Nežiūrėkit, nes man vis tiek neįdomi jūsų neigiama nuomonė. Pasivaikščiojimas priešpaskutinį metų vakarą man į sielą pripūtė velnių, tai dabar norisi viską, kas negerai, pasiųsti velniop. Ir siunčiu! 

3 mėnesiai vėjo man atpūtė tiek stiprybės, kad aš pati nebesuprantu, iš kur tiek manyje jos telpa. Ši stiprybė motyvacijos gyventi taip, kaip tik pati sugalvoju, šaltinis. Taigi aš Baku! Neeilinė galimybė pamatyti tiek daug visko pirmą kartą. Judėti pirmyn. Galiu save išbandyti. 24 metai - tai daug? Kada dar būsiu jaunesnė, nei esu dabar? Man pasakė komplimentą mokinys kaip sakinio pavyzdį su aplinkybėmis: 'bri is beautiful, bri is sweet' (o jis niekada nesako bet ko ir niekada nesako to, su kuo pats nesutinka). Bus mantra. 

Nusipirkau naują maikę su užrašu HAVE FUN [SERIOUSLY] - mano Naujųjų metų moto! To paties linkiu ir jums - susigalvokit savo pozityvią mantrą ir pradėkit ja savo kiekvieną labą rytą. Bučkis.

  

    

Žvirbliai

Jie lieka žiemoti kaip ir žodžiai. Atskrenda, nutūpia ant širdies ir ištirpsta ledai. Čirškia čirškia, bet primena, kad ateis pavasaris. Kuo lengviau skrenda, tuo aukščiau pakyla. 

Teisingas žingsnis į priekį - tai valingas žingsnis atgal apsisukus 180 laipsnių kampu. 

Žingsnis į priekį yra žingsnis į priekį - jaudina nežinomybė ir nepatirti išbandymai, o žingsnis atgal yra sugrįžimas ten, kur jau buvai, dėl to, kad žinai, kas ir kaip, o ypač dėl to, kad nori. Teisingas žingsnis į priekį niekada nesugražins atgal, tik atsuks į saulę.
Viskas gerai, bet negerai. Žmonės tokie padarai, kurie leis tau judėti laisvai tik tada, kai pasiims viską, ko nori iš tavęs - ne tai, ką tu nori jiems duoti, bet tai, ką jie nori pasiimti. Išimtis tik tuo atveju, jei esi visiškai jiems nereikalingas, nes jie jaučiasi geresni, o tu, pasak jų, nieko ir taip neturi, arba jie tave vertina, gerbia, myli ir tau linki gero. Taigi žmonės valgo žmones iš bado, ir man sako, kad jei badaučiau, tai ir aš valgyčiau. Aš vis tiek manau, kad tikrai ne. Mane gąsdina mintis, kad aš leisčiau save pačią suvalgyti - tai yra mane gąsdina mintis, kad aš nemoku konkuruoti, kad man nereikia nieko įrodyti, kad aš jau žinau pati save ir man nebaisu dėl savo sprendimų. Bet man labai baisu dėl sprendimų, kurie nuo manęs nepriklauso, nes aš matau per daug pavyzdžių, kai žmonės priima negerus sprendimus. Nuolat. Man baisu, kad daugėja žmonių, kurių pažadais aš nebetikiu, kurie meluoja, kurie manipuliuoja, kurie mane suvalgytų, kad patys būtų sotūs. Prisižiūrėjau hobitų ir harių poterių, dabar sapalioju, bet per didelis kiekis sutapimų išties yra pasikartojančių veiksmų seka. Nelaimingi laimės valgytojai, ar jūs žinote, kad svetima duona sotūs nebūsite? Nusišypsokit, susidraugaukit patys su savimi ir su mumis, ir mes pasidalinsim savo receptais, tada galėsit kept savo gardžius pyragus ir nereiks vogt iš kitų. Bet aš žinau, kad būtent dėl to, kad aš dalinuosi, skupailos manęs dar labiau nemėgsta. Paverkšlenu. pasiskundžiu, atsiranda koks nors samarietis, kuris ištiesia laimės šiaudą, išbrendu iš tos liūdesio balos ir toliau vinguriuoju upeliais. Prisižadu, kad jau kitą kartą manęs naivuolės tikrai neįtrauks, bet matyt be tų purvo balų į žydrą vandenyną nepavyktų išplaukt. Arba pavyktų, bet išplaukčiau ir nuskęsčiau iškart, nes nebūčiau pakankamai treniruota.

Šri Lanka
O buvo taip... beveik prieš mėnesį atsikėliau sušalus, nusileidau iš savo lofto prie židinio ir sakau: 'Varom, kur nors, kur šviečia saulė, kur paplūdimiai, noriu įdegt, pasimaudyt, pailsėt, pasiilgau grožio, saulėlydžių...'. Mano padruškė (mes kaip du broliai šposininkai vizliai iš poterio) pagooglino, kas pietuose netoli ir prašau - Šri Lanka. Pajuokavom pajuokavom, ji pasižiūrėjo, kiek gi verta ta mūsų nereali šalto ryto svajonė ir... po savaitės nusipirkom bilietus :) Tai sala žemiau Indijos, kur drambliai ir delfinai su banginiais, ir palmės su kokosais, ir plius 30 su žydra jūra, ir o dievai... Tai atostoga, kurios laukiu, kaip jau seniai ko nors laukiau, nes Baku visai ne apie Baku, bet manau ne kiekvienam turistui tokia kelionė, nes viskas nebus sviestu patepta, bet po Azerbaidžano patirčių, turbūt jei ne sviestu, tai bent nafta tikrai viskas patepta. O dar Šri Lanka per Dubajų, ir ten nors ir valandos suskaičiuotos, bet aukščiausiame dangoraižyje pasaulyje aš pabūsiu (o svajojau visada tik apie Empire State). Kai visi šią idėją ypač palaiko, ir atsiranda du žmonės, kurie iš šios idėjos pasijuokia, plius pasako, kad aš naudojuosi savo marketingo strategijomis įtikinti kitus, manau labai aiškiai pasako, kur tie žmonės mano gyvenime - jų turėtų net nebūti. Čia dar vienas pažadas sau. Gerai, nepavydėkit, labai gražiai mano sesė išsireiškė: 'padaryk kuo daugiau nuotraukų ir patirk kuo daugiau nuotykių' :)

Kai į tave žiūri kaip į stebuklą - tai proga tuo stebuklu tapti.

Pasitikėjimas - tai toks dalykas, kuris gali išgąsdinti. Kai tavimi pasitiki, pasijauti atsakingas ir bijai apvilti. Bet juk tai reiškia, kad esi vertas galimybės įrodyti, kad tavimi galima pasitikėti. Šią galimybę reikia užpildyti mažais stebuklais, kuo mažesniais ir kuo daugiau. Išvis, didelių stebuklų net nebūna. Dideli būna milžinai didelėm pėdom mindantys gėles ir skaičiuojantys didelius didelių žingsnių skaičius. Maži būna mažieji princai, kurie užauga didžiais karaliais. Septyni pasaulio stebuklai irgi nedideli, jie tiesiog didieji.
Šiandien man pasakė: 'Ar aš gerai atrodau, ar toks kirpimo stilius man tinka? Man labai svarbi tavo nuomonė, prašau pasakyk, ką galvoji?' Vaikinukas, kurio mergina tragiškai mirė prieš du metus pasidalina savo dvejonėmis, nuolat prašo patarimų, ieško atsakymų, iš geros šeimos, protingas, pasidalino tuo, kad rado merginą, kuri panaši į jo buvusią, bet jis nesupranta, kodėl nenori tapti jos vaikinu. Mano atsakymas jam ir visiems anglinukams buvo: kad ir kaip apsikirptum, man būtum gražus, ir jūs visi man būtumėt vis tiek gražūs, nes aš jus jau pažįstu, ir jūs esat gražūs vidumi, todėl man ir jūsų išorė graži. O dėl merginos, liepiau nelyginti, negalima, juk tu nenorėtum, kad ji tave lygintų su savo buvusiu, nes kiekvienas žmogus yra individualus. Kitas vaikinas pridūrė: kiekvienas tavo sutiktas žmogus, privalo turėti savo vietą tavo širdyje. Į vieno žmogaus vietą negali tilpti du, ir nereikia.

Jei ko nors labai nori, reikia tiktai 'išsitrint galvą' ir viskas.
Paimi skaiutelę popieriaus ir pieštuku nupieši rutulį, tada paimi trintuką ir tą rutulį ištrini. Absoliuti kvailystė. Beprasmybė. Tuštybė. Tobula! Dabar jau galima įtempti ausis ir klausyti, ką nusišneka širdis. Tuščiagalviai daro viską, ką jiems sako, visiškai patys negalvoja. Gal todėl ne be reikalo sakoma, kad idiotai laimingiausi pasaulyje?
Manęs paklausė, ar aš turiu svajonių? Kiek laiko vidutiniškai man prireikia vienai svajonei pasiekti? Manęs nuolat klausia, ar aš grįšiu į Lietuvą, o jei ne, tai kur tada gyvensiu? Kodėl aš Azerbaidžane? Anglų mokyklėlėj šitie nepatogūs klausimai man kartojami nuolat. Kodėl? Nes nebuvo konkretaus atsakymo, ir aš jaučiu, kad tuos klausimus kartos ir dar daugiau jų sugalvos, kol išgirs tą atsakymą, bent jau kol jis atsiras. Kasdien nauji spąstai, bet man jie patinka. Dabar aš įsivaizduoju save (mama neskaityk) susisukusią plaukus į turbaną ir lakstančią basika paplūdymiu kartu su juodesniu už naktį žvilgančiu kailiu vilkiuku, o namie erdvi terasa su supyne, šviesu ir gera grįžti, nes vyras yra tas žmogus, kuriuo žaviuosi kasdien vis labiau, nesirūpinančią tuo, kas bus rytoj, nes žinau, kad viskas bus gerai.

"The best things in life are free. The second best are very expensive." - Coco Chanel

Aš niekad negyvenau centre, aš niekad negyvenau nekambaryje su laiptais, aš niekad negyvenau dviejų aukštų bute, aš niekad nebuvau anglų kalbos mokytoja, aš niekad... Ir visi tie niekad ateina kaip niekad netikėtai.

Suimk save į kumštį!
Prisiminiau, nes dabar pažiūrėjau filmą, kuriame irgi taip sakė. Kai gulėjau ligoninėj, man ši frazė reiškė daug. Tai kaip mantra, kurią reikia kartot kasdien. Kas jei ne aš pati, juk kiti negali būti stiprūs už mane, o aš turiu dar ir kitus padrąsinti. Ta patirtis man išliks visą gyvenimą ne dėl to, kad oho gulėjau ligoninėj (nors šiaip oho), bet dėl to, kiek aš visko joje gulėdama sugalvojau. Žinoma, ne tik tada, bet nuo tada kažkas manyje numirė ir kažkas bando išsikovoti vietą. Nuo tada tarsi pradėjau matyti kiaurai žmones, kuriems skauda, žmones, kurie dėl kažko nepatenkinti, žmones, kurie vaidina, žmones, kuriems rūpi tik jie patys ir jų įvaizdis. Išvis, kas yra įvaizdis? Kaip sunku jį sukurti ir kaip lengva sugadinti. Kaip lengva priversti juo patikėti ir po juo pasislėpti. Aš žinau tas taisykles ir kokios jos man neįdomios, standartiškos, aš noriu jas laužyti ir viskas. Kai atrodau juokingai - aš žinau, kad atrodau juokingai, kai mane skeptiškai vertina - aš matau, kad mane skeptiškai vertina, kai žaidžia - aš jaučiu tai. Be savęs aš nebūčiau aš. Nežinau iš kur turiu tokią debilišką savybę ir 'aukos' įsitikinimus: 'atiduok, netrukdyk, atsiprašyk, tik jau nepasimaišyk, nežiūrėk, nenorėk, neprašyk, nutylėk, pati kalta'. Ir dar dėl tų savybių galvoju, ot pati kalta, kad kvaila - nepasiėmei, pavėlavai, atidavei, pasimaišei ne tuo laiku. Man kažką negero pasakė, tai viduje aš pergyvenu, ir milijoną kartų bandau sau kartot protingai, taigi ne dėl to, kad su manim kažkas negerai, bet tas žmogus nelaimingas, kuris tau taip pasakė, o tada jaučiuosi atsakinga, ką čia tokio padarius, kad tas žmogus būtų laimingesnis, ir vis tiek aš lieku kalčiausia, kad stengiausi padėti. Ir vėl galvoju, ot pati kalta, kad stengeisi, nes vis tiek nemoki padėt. O tada galvoju, va pati durna, kad prisigalvoju. Pasaka be galo. Aš eilinį kartą atsiprašiau (dabar neprisimenu už ką būtent), bet ta frazė, kurią aš išgirdau, mane privertė susimąstyti. Pavyzdys - aš: 'atsiprašau, kad kvėpuoju jūsų orą', jis: 'kodėl tu atsiprašai už tai, kas teisėtai priklauso ir tau'. Pažadu sau susiimt ir daugiau neatsiprašinėt už tai, kad aš išprotėjus, nesijaust kalta, kad kiti nemoka susidorot su savo sąžinės priekaištais, neatimt iš savęs laimės, kuri kitiems nepriklauso, neatiduot savo svajonių.

Aš taip labai pasiilgau apkabinimų! Ir apsikabinimų. 
Visada maniau, kad esu šalta. Žiūriu į tuos lipšnius žmones ir pavydžiu, kaip jie taip paprastai apsikabina, prisiglaudžia ir išbūna valandų valandas, Arba, kai kas nors smarkiai apkabina, tai kažkaip nevalingai norisi išsprūsti. Bet juk tereikia labai mažai. Kai žmonės stipriai ir nuoširdžiai apsikabina, tai jų sielos sušyla. Ir taip atrodo visą amžinybę išbūtum, o gal tik iki vasaros, kol pasidarytų per karšta.
Kartais aš šypsausi iki ausų ir atrodo pasaulyje nėra nieko kito kaip 'čia ir dabar'. Kartais ne tik šypsausi, bet būna juoko priepuoliai. Kartais vyksta pokalbiai iki paryčių apie tai, kas neleidžia užmigt. Kartais tvyro tyla ir lyja. Kartais į duris beldžiasi stora vienatvė, baladojasi baladojasi, aš ją veju šalin, bet vis tiek įsiveržia neprašyta (tegu tik išstorėja greičiau nuo skaniausių azeri kepinių ir nebetelpa pro duris bei sprogsta iš piktumo/storumo). Kartais pasitaiko, kad ta storėjanti vienatvė prisijungia prie manęs kur nors pakeliui ir neleidžia man eit vienai, tada mes grįžtam kartu namo ir valgom bounty skonio ledus.

Viskas, ką ji čia sako, yra tiesa. Tik mes patys savo svajones galime paversti realybe. Jūs negalite pasakyti, kas aš esu. Tik aš galiu pasakyti, kas aš esu. Kiekvienam reikia turėti kažką nematomo, kažką savo ir turėti kažką realaus su kuo galėtum pasidalinti. Neįmanoma paversti visų laimingais, neįmanoma išspręsti kitų problemų, konfliktai nėra blogai. Nereikia bijoti paleisti, nereikia bijoti nežinomybės, nereikia bijoti to, kas nepatogu. Pažiūrėti į veidrodi ir pasakyti: 'Tu man patinki'. Vertinti save, vertinti žmones.

Ką reiškia pamilti save?

Parduotuvėje rinkausi kremą. Negražesnės paprastesnės pakuotės kremo kaina apie dvi manatas (du eurai), gražios ir patrauklios pakuotės kremo kaina keturios manatos. Moteriai kosmetika yra kažkas tokio, ko norisi gražioje pakuotėje, bet paskaičius sudėtį pasirinkau paprastesnį ir pigesnį variantą – jis natūralesnis, sveikesnis ir žinoma veiksmingesnis. Pakuotę visada galima pakeisti, o sudėties – ne. 

Ką reiškia pamilti save? – tai džiaugtis sveika sudėtimi, turtinti ją gerų vertybių ingridientais ir šalinti toksinus. Atsiprašau, bet žmonės, kurie renkasi pakuotę, o ne sudėtį yra kvaili.  Tikra asmenybė kalba pati už save. Renkiesi, kas pačiam patinka labiausiai – drabužiai, kuriuos vilki; spalvos, kuriomis kuri; veiklos, kurios domina; muzika, kurios klausai; daiktai, kuriais dekoruoji; patiekalai, kuriuos gamini; knygos, kurias skaitai naktimis; filmai, kuriuos rekomenduoji; nuotraukos, kurias išsaugoji; vietos, kuriose leidi laiką; žmonės, kuriuos apkabini; žodžiai, kuriuos ištari kitiems; principai, kuriais vadovaujiesi – visa tai yra tavo sudėtis.

Aš visada pergyvenau dėl papildomų savo kilogramų, ir dabar pergyvenu (ir dar milijonas kitų dalykų...), bet gyvenimas per trumpas, kad atsisakytum jo skanėstų. Kas iš to, kad svarstyklės rodo tobulą skaičių, o tu žinai, kad vaikinas tik tą tobulą skaičių tevertina. Ir ne tik vaikinas. Atsiprašau dar kartą, bet Lietuvos visuomenė dėl manekeniškų išmatavimų tikrai yra iškrypusi (ir ne tik Lietuvos aišku). Rūpinimasis vien tik kūno formomis ir šmutkėmis, netikru veidu, kaip atrodai selfiuose, kiek akių į tave žiūri ir kiek vaikinų paprašė numerio yra tuštybių tuštybė. Man liūdna, kad per daug valandų praleidau tokioje visuomenėje, kad net ne vieną kartą patikėjau jos brukamomis pakuotėmis. Nusipirkau, pabandžiau, pabaigiau, išmečiau, nebepirksiu. Kas iš tų komplimentų, kuriuos girdi, jei pati jais netiki. Kas iš 'painstagramintų' nuotraukų, jei pažiūrėjus į veidrodį kasryt kritikuoji save.

Aš dažnai pykstuosi pati su savimi, bet dar dažniau mokausi susidraugauti su tais demonais ant kurių pykstu. Kasdien jų lieka vis mažiau. Nuleistos akys kyla į viršų ir žingsnis tvirtėja, manieros tampa vis labiau pasitikinčios savimi moters manieromis. Man buvo nedrąsu džiaugtis savo pasiekimais, nes juk 'kas aš?'. Ir tikrai 'kas aš?', aš – Žmogus, kaip ir visi kiti, bet kaip ir visi kiti esu išskirtinė savo svajonėmis, patirtimis (spalvotomis), turiu savo vertybių skalę. Elgtis nemandagiai – ne man, veidmainiauti – ne man, stengtis kažkam įtikti – ne man, vaikytis naudos – ne man, ir aš tuo didžiuojuosi. 

Bjauriausia, kai elgiesi sąžiningai ir sulauki kokio šlykštaus komentaro, o tai neišvengiama. Aš turėčiau į juos nereaguoti, bet aš reaguoju, ir man skauda. Ir aš klausiu savęs: o kodėl aš nelaidau tokių bjaurysčių? – nes man nesinori skaudinti kito žmogaus, aš pati visad stengiuosi būti laiminga ir noriu matyti aplinkinius laimingus. Nesu kokia tai šventoji, esu pasakiusi bjaurių dalykų, kaip ir mes visi. Bet esu pasakiusi tik norėdama atsikirsti tuo, kuo jie nusipelnė, dėl ko turėtų susimąstyti, ir tai dažniausiai pati už save nutyliu (iki tam tikros ribos), bet kai pasiekia artimą man žmogų, gerą žmogų, mano liežuvis gali tapti peiliu (aštriu), ir pjaustyti man skauda dar labiau nei kad būti pjaustomai. Aš anksčiau neleidau sau pykti, o tai blogai, tas pats, kas neleisti sau verkti. Ant žmonių, dėl tam tikrų jų veiksmų, kurie įskaudino gerai žinodami, kad skaudina, manipuliavo, mes turime pilną teisę pykti, mes privalome supykti taip, kad jie daugiau nebeturėtų galimybės sudaužyti širdies, nes ji vieną kartą jau sudužo. 

Mylėti save – tai surinkti visas net ir pačias smulkiausias šukeles ir atrasti savyje stiprybės iš jų susikonstruoti naują širdį, tokios formos, kokios tik pati noriu. Niekas geriau už pačią mane nežino, ir aš už nieką geriau nežinau. Būti savimi, kasdien iš naujo atrasti save, tikėti savo beprotiškomis idėjomis ir pagauti po pasaulį klajojančius troškimus. Žinoti savo vertę ir ją auginti. Mylėti save – tai mylėti savo sudėtį. Pamilti kitą – tai pamilti jo sudėtį, o ne pakuotę.

Normalu, kad mes nemylim visų sudėčių. Pasaulyje labai daug viskokių cheminių skaičiukų ir kitokių rūgščių. Man skaniau tai, kas natūraliau, o gėrybes iš mamos išpuoselėto sodo galiu valgyti net neplautas. Pliusai su pliusais, o minusai su minusais, ir ne be reikalo baterijos vienam gale minusas, o kitam pliusas. Aš nebederinu salvų, o renkuosi tas, kurios man labiausiai prie širdies, ir kuo toliau, tuo labiau jos pačios savaime dera – galiu išsitraukti bet kokius drabužius iš spintos ir jie derės. Aplinkui leidžiu burtis tik žmonėms, kurie dera ne be reikalo. Ir aš esu išranki visur, nes vis labiau žinau, ko noriu ir ko ne, kas prie širdies ir kas ne.

Jeigu galėtumėt pakeisti savo kūną, kas gi tai būtų? Per ilga nosis, per ploni plaukai, per apvalūs klubai, per mažas ūgis, per liesa talija, o gal geriau užsiauginti sparnus, kad galėtumėt skrist?

Jeigu kiekviena mama mylėtų save taip, kaip ją myli jos vaikas, ir kiekvienas vaikas mylėtų save taip, kaip vaiką myli mama. Dedu šią nuotrauką ir žinau, kad mano mama apsidžiaugs.

Kaip aš pati? Būti laiminga nėra nuodėmė, ir aš esu. Bėgu, skubu, daug kas paskutinę minutę. Nereali patirtis yra mokyti, kai į tave žvelgia ne vieno ir net ne kelių žmonių akys, tokios didelės ir ieškančios atsakymų. Ir aš nesitikėjau, kad mes būsim bendraminčiai, ir kad jie bus mano gerieji muškietininkai. Kad 'prikolinsim'. Smagu žiūrėti į asmenybes, kurios gyvenime pasieks daug. Aš irgi mokausi kartu su jais – kantrybės, nepasimesti, jeigu ko nors nežinau, atsakomybės, išradingumo. Aplinkoje, kurioje esu gaunu daug pačių kūrybingiausių komplimentų, pasigirsiu, kasdien bent jau vieną, išdalinu - kasdien bent jau du. Mano būtis Baku –  tai nuolatinis kompromisų ieškojimas, kasdienės derybos su gyvenimu, kiek esu atkakli dėl savo svajonių. 'Gali meluoti man, bet ne sau' - pasakė mano dėstytoja kursiokui. Mums visiems tinka.

Aš visad rašau labiau sau ir man sunku peržengt tą ribą 'paskelbti'. O paskelbus visada jaučiuosi kažkaip nepatogiai. Bet pati labai mėgstu paskaityti kitų nuoširdžias mintis, jos praskaidrina nuotaiką: visgi ne aš viena tokia 'nenormali' taip galvojanti. Galiausiai, tai mano iššūkis pačiai sau. Dangus per gražus ir per platus būti užrakintas spintoje.
Šypt ir mirkt jums, kas skaitėt ir ką nors gero pagalvojot!

Coincidence is Honey

This is my first blog post in English and it's not a coincidence.

The coincidence is that I am here in Baku.

When the day starts with a question-mark and it ends with a question-mark as well it's not a coincidence.

When you meet someone for the first time in your life it is a coincidence.

When that someone remains in your life it's not a coincidence.

People focus on situations so much but actually people are the ones to be the most important in every coincidence and in every 'not a coincidence'. We use cases in Lithuanian grammar and the first case is 'nominative' answering the question 'who'. The following questions as 'where', 'when', 'how' and so on are just circumstances. The same is about the structure of the sentence in almost every language. So people should come always in the first place but don't forget the idiom 'circumstances alter cases'. Value people but also the time - don't waste it on those who don't try to get along with you. Time is money and the investment should make you richer. Richer as a personality, richer as a friend, richer with a smile and a happy soul. 

There is an article that answers to many question-marks: http://elitedaily.com/life/staying-settling-need-move-5-times-life/751829 saying that:

New experiences are the reason we live. They are the reason we get up every day, the reason we carry on. Realize the only thing stopping you from the world is yourself. You don’t know who you’ll meet, what you’ll find or how you’ll get there, but you will do it. To chase love is to chase happinesses. If you think you’ve found it… in a person, a city, a job, you must move for it. The world is full of things to throw your heart into, things to make you weep and realize (yet again) why you’re alive. You’ll never be fully satisfied unless you’re exploring, changing and moving.

Climb over the fence and get into the rally track (Baku World Challenge Race).

If there is mud, don't forget to bubble (unique active Mud Volcanos).

Only time shows that coincidence is not a coincidence at all. It is honey. So enjoy eating till the last bite. 

falling forward

Šiandien išlipus iš metro į universitetą (senamiestyje) lygiai toks pats vaizdas kaip prieš mėnesį pirmąkart pamačius Baku dienos šviesoje - lietinga ir gaivu. Kelias toks pats, oras taip pat, tik pojūčiai jau visiškai kitokie. Prieš mėnesį dar tiek visko nežinojau, tik turėjau nuojautą, kuri pasitvirtino. Dabar turiu naują nuojautą. Kasdien atsiranda vis nauja puzlės detalė, bet ne visos jos dar tinka į vieną visumą. Pagaunu save pagalvojančią, kad lyg ir aš tokia pati, bet kažkaip visai kitokia.
Sėdžiu metro nuleidus akis, nes per daug žvilgsnių. Šustrų vaikinų kategorijoj pranašumas užsienietei. Tapau 'atmazų' karaliene nenorimoms pažintims, juokinga, kai atseka iki laiptinės, stovi prašo numerio, šypsosi, o tu sakai: bet tu net angliškai kalbėt gi nemoki, tai kam tau tas mano numeris. Daug beviltiškų atvejų. Bet nusipirkau žiedą (infinity), kurio kokį pusmetį norėjau būdama Lietuvoj, o visai netyčia radau čia. Taip apsidžiaugiau, bet tinka tik ant dešinės rankos bevardžio - jau sulaukiau pirmo gyvenime klausimo, ar esu ištekėjus. Cha cha, jeigu ką...
Grupiokas klausė vardo trumpinio, tai per paskaitą sėdi už manęs ir baksnoja vis su kokiu klausimu, bet trumpinio 'bri' vis tiek tinkamai neišaria (gaunasi bra, bre, bry). Aišku, 'bridžit(a)' jau tapo mano antru vardu, o italai nustebino savo gabumais mano vardą ir pavardę nuolat kartot ir dainuot man nesuprantamas dainas, operos balsu pamėgdžiot, vienas tai įsiklausė kaip aš pati savo vardą tariu ir nuolat pabrėžia tą kietą vardo skambesį, o pavardė minkšta su daug balsių, daininga. Aš pati iki šių incidentų nei vardo, nei pavardės savo nesureikšminau. Išskyrus tai, kad užmezgus naują pažintį atkreipiu dėmesį į kasdieniškai paprastą momentą, nuo kurio mane pradeda vadinti 'bri' - gaunasi natūraliai ir jau reiškia, kad tapau drauge. O azeri vardai yra kažkoks kosmosas, man jie visi vienodi - paklausiu, pakartoju, bet vis tiek nepavyksta prisimint. Man dar su vardų ir pavardžių atmintim visada blogai buvo, tai dabar išvis nesusitvarkau.
O kokie gi jie patys? Man nedrąsu vertinti žmones, kurių nepažįstu, klijuoti etiketes, bet kad jos pačios klijuojasi, Prieš mėnesį oro uoste susipažinau su labai įdomia mamos amžiaus moterimi, kuri davė protingą patarimą apie pirmuosius įspūdžius: fiksuoti juos ir pamatysiu, kad jie pasitvirtina. Stilingų žmonių labai mažai, daug kalėdinių eglučių: jei nori atrodyti gražiai, tai dažniausiai persistengia, arba jei jau ir atrodo gerai, tai akivaizdžiai nukopijuota iš katalogų - puikios kopijos, iškart atpažinsi. Bet yra keli vienetai, į kuriuos smagu paganyt akis. Vyrai drąsūs ir dominuojantys, moterys daug mažiau reikšmingos. Kavinėse vien vyrai, vakarais parduotuvėse ir gatvėse taip pat. Merginos nepasitiki savimi, gal ir vaidina, kad pasitiki, bet vis tiek nepasitiki. Vyresnės moterys arba elegantiškos damos, arba pakankamai vriednos. Žmonės aktyvūs - nuolat esi apsuptyje. Jei atsitiktų bėda ir prašyčiau pagalbos, tai žinau, kad gatvėje kas nors tikrai pagelbėtų. Užsieniečiams dauguma nori palikti kuo geresnį įspūdį. Žinoma, socialinės klasės ir jų elgesys skiriasi (dominuoja kiek žemesnė nei vidutinė klasė). Vyrai/vaikinai pasisveikindami pasibučiuoja, dažnai net į lūpas. Vaikinai nuolat grupelėmis. Merginos dažniausiai atskirai. Ypač trūksta gerų manierų - geresnių ir protingesnių mažuma. Jie išsiskiria savo elgesiu bei kalbėsena, dažniausiai nori kur nors keliauti arba jau keliavę, turi savo argumentuotas svajones, jų akys žiba ryškiau, paklausia kokio nors įdomaus klausimo, įsiklauso, stengiasi suprast, bendrauja per 'europietišką' prizmę, nutyli, nes nenori išgąsdinti savo tiesmukiškumu. Su vaidyba jiems prastai. o tai aš labai gerbiu, nes yra tokie, kokie yra. Jiems tiesiog neišeina vaidint ir viskas, neišeina nuslėpt nepasitenkinimo, neišeina nuslėpt smalsumo, jų emocijas lengva atpažint ir nuspręst su kokiu žmogumi turi reikalų. Tai ypač padeda atsirinkti gerų intencijų žmones. Ši tauta dar labai augs, jai dar tiek daug priešaky. Ji turi savo išteklius - jaunus, protingus ir darbščius žmones (ne tik naftą), kurie nori lygiuotis į Europą, nori, kad būtų geriau, bet dar negali, dar pakankamai neužaugo. Jie draugiški, vieningi ir smalsūs, jų tauta labai didelė ir manau, kad tikrai pradės progresuoti.

Apie uni
Mano savaitės čia nesibaigia penktadieniais. Mano savaitės čia baigiasi tik šeštadienio vakarais, o pirmadieniai tapo sekmadieniais. Paskaitų įdomumas 10 balų. Atsirado žmogus, kurio idėjomis pradėjau žavėtis, su kuriuo galiu padiskutuot apie marketingą - tai mano dėstytojas, turintis tvirtą ir argumentuotą nuomonę. Išsilavinęs žmogus (išsilavinęs nuo turinčio diplomą skiriasi), tobula britų kalba (azeri lygmeniu), išvaizdus, turintis savo įmonę, studijavęs Ispaninoje, dirbęs Kuboje, verslo konsultantas, dėstytojas, vyras it tėtis - dabar jau mane privertė susimąstyti, kuo gi aš būsiu sulaukus atrodo vos dvidešimt devynerių... Azerbaidžaniečių savimonėje aplinkos išsaugojimo temos neegzistuoja, aš vis galvoju, kad jie vieną dieną paskęs plastikinių maišelių jūroje, čia net pardavėjai į mane žiūri kaip į ateivę, kai pasakau, kad ne, maišelio nereikia, ir vis tiek deda į maišelį, o aš tada dešimt kartų kartoju, kad maišelio tikrai nereikia, kol susivokia man paduot prekę, neįdėtą į maišelį. Tada dėstytojas paskaitoje atsiprašo mūsų, kad atspausdino testus ant juodraščių, nes saugo Azerbaidžano medžius. Nieko ypatingo, Lietuvoje dėstytojai irgi taip sako, bet kai esi čia, ir galvoji, kad esi vienintelė, kuriai iškilo toks klausimas, tai nuostabus jausmas, kad atsiranda dar kas nors su tokia pačia nuomone. Aš visad stebiuosi, kad dėstytojas mąsto, kaip gryniausias europietis, ir taip smagu būna per paskaitas, nes jauties kaip namie. Pirmąkart vos įžengus į paskaitą, supratau, kad ne be reikalo studijuoju marketingą ir kad tai tikrai mano sritis. Baku jau buvau praleidusi dvi savaites iki pirmosios paskaitos ir susidūrusi su daugybe kitoniškumų - visi kultūriniai skirtumai išnyko paskaitoj. Išeini švytinčiom iš džiaugsmo akim, ir lauki kitų paskaitų, nes taip be galo įdomu. Ne kiekvienas dėstytojas šneka su studentu, kaip lygus su lygiu, klausia studentų nuomonės ir patirčių, rodo visokiausius video, sako, aš jus turėčiau mokyti teorijos, bet praktika toli gražu ne tokia. Kartais reikia imtis tokių ir tokių veiksmų - ir juokauja apie nelegalius susidorojimus su konkurentais, pataria, kaip pirmauti, kaip išlaikyti atstumą tarp draugų/kolegų tam, kad darbai būtų atlikti. Žodžiu, protingų žodžių kišenėje neieško. Jei pažadėjo, kad paskaitą baigs 6:15, tai taip ir bus, jei pažadėjo, kad rezultatus atsiųs tos pačios dienos vakarą, tai ir atsiunčia. Viskas trumpai, aiškiai ir pagal taisykles. Man primena Daniją, nes niekur kitur daugiau nesusidūriau su tokiu dėstytojų požiūriu. Bet čia tik man labai pasisekė, nes Azerbaidžano kultūrinis ypatumas yra "manjana" ir tai tas rytojus rytoj paaiškėja, kad vėl bus tik rytoj, ir taip rytojaus pasaka be galo. Pasirodo, dėstytojas irgi blogeriauja apie gyvenimiškas vertybes ir žmonių ypatybes arba jų nebuvimą. Man asmeniškai, savimonė ir elgesio faktoriai yra viena įdomiausių sričių, kuri praverčia ne tik specialybėje, bet kasdien. 

Apie ašaras ir filmus
Aš neverkiu (sausų akių sindromas), bet jei jau verkiu, tai vadinasi rimtas atvejis. Svogūnų pjaustymas ir laimės ašaros nesiskaito. Toks vienas labai rimtas atvejis atsitiko Baku. Ateinu į kiną, italų kino festivalio filmas kine už 1 manatą (tas pats, kas Forum Cinemas dabar už 3,45 Lt pradėtų filmus rodyt). Smagu, žiūrim "La vita è bella" (pažiūrėkit, kas nematę), aš jau buvau mačius, bet pamiršus, ir pagal emocijas pačiai atrodė tarsi pirmąkart žiūrėčiau. Pirma filmo dalis - tai juokas iki ašarų, o antra filmo dalis - ašarų pakalnė. Po filmo kokią valandą negalėjau normaliai kalbėt. Nepasakosiu apie ką filmas, bet tokia neteisybė, kai geri žmonės susiduria su kitų piktadariškumu ir tie kiti sugadina jų gyvenimą. Taip vyksta pasaulyje, aš gi žinau, visi mes žinom, bet kai parodo viską atvirai ir dedeliam ekrane per tragikomedijos prizmę vėl iš naujo ir vėl tas pačias problemas, tai pasidaro labai liūdna. Patys neteisingiausi dalykai pasaulyje - tai nepagydomos ligos ir karai, dėl kurių miršta nekalti žmonės. Dar vienas filmas "You are not you" apie tai, kaip visiškai nepažįstamas žmogus tampa stebuklinga tavo gyvenimo dalimi, nes suteiki jam šansą, juo tiki ir pasitiki, išmokai būti geresniu.  Filmo citata: Why is it that... we want the ones that don't see us... instead of the ones that do?

Ir jei kada nors parašyčiau knygą... (tai nėra mano tikslas, nes rašau taip sau, dėl malonumo, rašydama lengviau susidėlioju savo išgyvenimų puzlę, ir tam, kad gal kas nors perskaitęs taps geresniu, priims teisingesnį sprendimą, padarys ką nors savito; bet dar pažiūrėjau blog'o lankymo statistiką, ir jį skaito, o tai visai motyvuoja ieškot detalių)... toje knygoje būtų ši pastraipa (brandinta amžinybę, kaip geras prancūziškas raudonas vynas, kurio skonio ir vertės visiškai nesupranti, nes nesusigaudai vynuose, arba gurmaniškai skanauji, pamažu suvokdamas laiko tėkmę gomūryje):
Ji sėdi universiteto skaitykloje. Patogiai įsitaisiusi ant sofkutės klausosi naujai įrašytos dainos ir skaito knygą. Knyga tapo pastarųjų dienų kasdienybe - tikėjosi nuotykių, pokalbių, pasivaikščiojimų iki ryto, romantiškų diskusijų, o gavo knygą tam, kad turėtų ką veikt be to. Arba tam, kad neliūdėtų, nes Jis - labai užimtas žmogus. Ji - jau išlepinta dėmesio, nenustgystanti vietoje mergina, turėjo išmokti, ką reiškia atsakomybė ir karjera, išmokti nereikalauti per daug, o gaudyti gilius ir tik retkarčiais valiūkiškus žvilgsnius, mėgautis nedrąsiais prisilietimais, atkreipti dėmesį į subtilybes. Būdama nuoširdi, ji kasdien sprendė galvosūkį ir tai ją kaustė. Per daug klausimų kankino jos sielą, per daug vilčių, per daug "o kas toliau, o gal aš visiškai Jam nepatinku, bet kodėl aš čia, kodėl tada paklausė, gal visgi norėčiau pasilikt ilgiau, gal tik iš mandagumo, ar mes dar susitiksim, o gal nelemta, bet aš jam visiškai netinku, nes jam reikėtų kokios nors aukštos lieknos idiliškai moteriškos manekenės", per daug nepasitikėjimo savimi... Nepaisant visko, Ji jautėsi tokia prie jo prisirišusi, neįsivaizduojanti dienų be pokalbių su juo, tvirtai įsitikinusi, kad niekas kitas negali jos suprasti labiau nei Jis, norinti matyti jį laimingą ir besišypsantį. Ji beprotiškai juo žavėjosi. Jo nuomonė jai reiškė viską, jai Jis atrodė per daug nepaprastas paprastai jai. Ji beprotiškai bijojo netikti. Ji beprotiškai bijojo prarasti bendravimą su juo. Jei nepavyks, norėjo likti drauge, kad tik dar truputį pasišnekėtų apie bet ką. Ko bijosi, tas ir bus. Viskas taip nelemta. Jis prieina iš už nugaros ir ji pajunta jo švelnų prisilietimą - Jis paglosto jai plaukus. Atsisėda priešais ir žvelgia į ją. Ji norėjo, kad jis atsisėstų šalia, bet tuo pačiu džiaugiasi, kad nėra per arti, nes neištvertų... Ji nuleidžia akis į knygą, "skaito", bet puslapio neperverčia jau kelias minutes, "klausosi" muzikos, bet dainos negirdi - širdis per garsiai plaka. Paskutinės akimirkos su Juo. Ji nenori išvykti, taip smarkiai nenori, bet nepasirįžta ištart nė žodelio. Ji išmoko susitaikyti, bet taip niekada ir nesusitaikė. Tvyro įtampa ir liūdesys. Nagi eik iš čia greičiau, nes tuoj pravirksiu, nenoriu, kad pamatytum. Jis atsistoja ir nueina, o jai pasidaro tik dar sunkiau. Viskas. Ašaros kaip pupos. Baik, sustok, nebeverk, gi pamatys, būsi visa užraudusiom akim. Tik nesukūkčiok, šš! Kvailiausia ir trumpiausia pasaulyje - tai pati keisčiausia jos istorija. Bet nuo tos dienos jis ir pats nesuvokdamas ją paskatino įveikti savo baimes, ir jei kristi, tai tik pirmyn. Kitas ją mylėjo ir darė viską, kad ji pamiltų jį. Ji pamilo viską, bet ne jį. Nuo savęs ir savo jausmų nepabėgsi, kad ir kur bėgtum, kad ir ką veiktum, kad ir su kuo. Su jausmais reikia susidraugauti ir susikalbėti. Tada lengviau. tada aiškiau, kas ir kaip. Ir kartais visai nesvarbu kodėl. Kartais tiesiog reikia nukristi. Visiškai pilnai sudegti ir užgesti, kad įsižiebtum iš naujo - ryškiau ir su didesne šiluma.

Apie meilę ir trūkumus

Ačiū visoms karčioms patirtims ir pasakų momentams. Dabar jau žinau, kas yra tikra meilė ir kuo ji skiriasi nuo susižavėjimo. Susižavėjimas iškart stulbina - užsidedi rožinius atostogų akinius ir atitrauki teatro užuolaidas... Grimas, vaidyba - viskas pagal tobulai žavingą scenarijų, kad tik žiūrovai būtų patenkinti ir aktorystė pelninga, ir neini į užkulisus tol, kol nesibaigia spektaklis. Kai atostogauji, tai ir žiūri į viską trumpalaike perspektyva: tuoj baigsis atostogos ir reiks grįžt į varginančią kasdienybę, tad dedi visas pastangas, kad atostogos būtų kuo nerūpestingesnės ir malonesnės. Aš pati labai mėgstu tiek teatrą, tiek ir atostogas! Mėgstu, bet ne myliu. Mylėti reikia savo kasdienybę. Tikra meilė - tai, kai įsimyli trūkumus. Visus. Nesuskaičiuojamą galybę neigiamų savybių. Jas aiškiai suvoki, randi jose daug nišų, kuriose ieškai to, kas yra gerai. Kartu kuri nuostabias unikalias pirmąsias akimirkas. Pastangų dėka trūkumai išnyksta ir tu esi to dalis. Dėl tavęs vyksta judėjimas pirmyn. Kiekvienos dienos saulė ryškesnė, nes kiekvienos dienos lietus mažiau baisus. Nes jūs kartu. Nes esate vienas kito nedaloma dalelė. Tu ir tavo gyvenimas - namai ir žmonės.

Įrašas Nr. 4: tavo ir savo

Ir jei pamačius Tave žmogaus veidas nušvinta, žinok - tai tavo Žmogus

Vaikystės ir paauglystės susireikšminusią save sau susireikšminusiai ir pasilaikysiu, o pradėsiu nuo lūžio taško.

Šokio teatras AURA - čia sulaužomi visi tavo principai ir užauginama stipresnė, įdomesnė, kitoniškesnė asmenybė. Aišku ne visi, bet kas norėjo, tas sugėrė į save skatinimą tobulėti, galvoti mažiau, jausti giliau ir tai, ką jauti, parodyti savo judesiais, veiksmais, mimikom, ryšio virvutės ieškojimu, tiesimu kitam ir laukimu - pagaus ar ne, išlaikys ar ne, sudėvėjus nuties naują ar išmes ir privers save niekada neprisiminti.  

Mums neleido žiūrėti į veidrodžius, nes svarbiausia ne tai, kaip tu atrodai, o tai, kaip jauti muziką. Išraiška ateina pati per nepaliaujamą judesių kartojimą, vidinį pojūtį ir nebaimę nuoširdžiai atskleisti save. O veidrodžių buvo labai daug, kaip ir baimės. Mums liepė užsimerkt ir negalvot. Išeit į vidurį salės ir įsivaizduot, kad tapom savo kambarį įvairiausiom spalvom, judėt, suktis, nepamiršt nudažyt visų keturių sienų, grindų ir lubų. Pamenu, plušau, tapiau, galvojau: "o jei... visi žiūri". Ir tada pradėjau klausyt garsų, pamiršau pasaulį, tik tapiau garsais, spalvomis ir judesiais. Kaip gražiai nudažiau, nepakartojamai! O tada sugrįžau ir net iki dabar pamenu man pasakė, kad labai gracingai judėjau. Juk tai buvo taip svarbu tada sau ir dėl savęs. Ir mes tiek šokom, ir mums tiek kartų nesigavo būti gražiems, mes pripratom judėt savaip. Kas nepriprato tada, tas ir dabar nėra savimi, nes bijo apsijuokti prieš kitus. O ko čia bijot? Aš asmeniškai niekad nesijuokiu iš to, kad žmogus kvailai atrodo, kai elgiasi nuoširdžiai, bet man taip juokinga, kai maivosi ir nemoka, o nemoka, nes maivosi, nes nejaučia, nes jam rūpi tik kaip atrodo, o tada būtent ir atrodo juokingai. Ir nesvarbu, kad gal ir gražiai juda, bet kad judesiai netikri. Kokie judesiai, tokie ir veiksmai, o kokie veiksmai, toks ir žmogus, arba ne žmogus, o lėlė. O aš dar prisimenu merginą, kuri turėjo šokt lėlę. Ir jai taip gražiai pavyko ją suvaidint, nes ji buvo tokia žmogiška lėlė, pati gražiausia - su siela. 

Dar buvo kontaktinės improvizacijos seminaras. Mane visad nervindavo, kai nepažįstamas žmogus mane liečia - autobuse, parduotuvėje, universitete, visur neišvengiamai susiduri su kontaktu, ir nebūtinai fiziniu, net ir akių kontaktas mane baugino. Tu ne draugas, tai ko čia žiopsai? Bet tai buvo dvi dienos, po kurių aš pati pradėjau ieškoti ryšio - žvilgsniu, šypsena, prisilietimu, kito stebėjimu ir įsiklausymu, mėginimu ne tik išgirsti, bet dar ir suprasti, ką sako, įsijausti į kito vaidmenį. Kontaktui tereikia vieno bendro taško ir tas taškas gali tvyroti ore, kartu pradedat tuo tašku judėti, taip sujungiat bendrą liniją, o galiausiai ši linija išsišakoja į daug skirtingų figūrų ir nupaišo visą jūsų pasaulį. 

Apie pasaulio gyventojus. Aš jau pripratau - jie dažniausiai ateina į mano pasaulį, įsipaišo, įsivingiuoja ir paskui tiesdami savo liniją išsiregistruoja, o kai kurie net nesivargina išsiregistruoti, tiesiog palieka daug begalinių tiesių, o aš jomis seku paskui, beldžiuosi į tuos kitų pasaulius, bet būna pasitaiko, kad į svečius nepriima. Tada tos tiesės tampa užbaigtomis atkarpomis jau už mano pasaulio ribų. Tie žmonės savanaudžiai, jie įeina, nenusiauna batų, pripaišo netikrų piešinių ant netikrų lapų, o aš naiviai tikiu, rėminu, grožiuosi, paskui būna labai sunku išmest. Bet kartą metuose dažniausiai po stiprios audros įvyksta generalinė tvarka - perkratau spintas, stalčius, senus rėmus pakeičia nauji. Aš labai nemėgstu generalinės tvarkos, nes ji atima daug laiko ir turi susitaikyt su tuo, kad kai kuriuos daiktus reikia išmesti, atiduoti, nes jie sulūžę, nebereikalingi, nebenaudojami. Tada pasidaro tuščia ir švaru. Bet kiek atradimų atsitinka vykdant generalinę tvarką! Kokioj nors gražioj dėželėj saugiai paslėptas pieštukas ir tu prisimeni tą vieną pradėtą, bet neužbaigtą liniją, tu pažymi lūžio tašką ir pradedi vingiuot vingiuot vingiuot ketindama nupiešt nuostabią jūrą, kuri tęsiasi iki begalybės arba bent jau iki tol, kol tu ją vingiuoji tuo pieštuku... Ir tada atsiranda laivai, delfinai, saulėlydis, kelios valtys, žvejys, negyvenama sala su kokosų palmėmis, keli gelbėjimosi ratai, viena ar dvi piranijos, Mauglis ir Balu su Bagira. Ir jūs kartu vingiuojat begalinę jūrą, vienam pasaulyje pasidaro ankšta, tada atidarot langus ir išskrendat į pavasarį paišyt naujų pasaulių su langais ir durimis, ir tiltais į kitus pasaulius, kad galėtumėt susitikt, nes juk taip be galo norisi pasidalint naujai atrastomis spalvomis ir dar ką nors bendro nupaišyt.

Tavo Žmogus. Jis kalba arba tyli. Jis yra šalia arba jo nėra šalia. Jis miega, gal ką nors gražaus sapnuoja. Jis gyvena, atsikelia, eina į darbą, ką nors paskaito, ką nors parašo. Klausosi kokios nors dainos arba žiūri kokį nors filmą. Paskambina tau arba nepaskambina, bet parašo žinutę. Keliauja kažkur, kur ir tu norėtum nukeliaut, atsiunčia tau nuotrauką, atviruką. Kitą kartą pasiims ir tave. O gal kito karto nebus? Bet vis tiek tai tavo žmogus, nes jis turi atsakymus į tavo klausimus, arba jų neturi, bet pažada paieškoti. Pažadą ištesi, nes tavo Žmogus yra atsakingas. Jūs geriat vyną arba valgot ledus. Jūs kalbat, nusišnekat ir juokiatės. Tavo Žmogus kišenėje visada turi pieštuką taškeliui nupiešt. Netavo Žmogus visada turi trintuką tavo taškeliui ištrint. 

"Think outside the box" - mano marketingo dėstytojos indės moto, kuris mane nervuoja dėl frazės banalumo, kaip ir "yolo" (išvis negaliu pakęst). Bet šios abi frazės labai teisingos. Mes save įspraudžiam į "civilizacijos" rėmus, apribojam taisyklėm, principais, neiginiais - pasauliais be langų ir be durų, o ką jau kalbėti apie tiltus, ir gyvenam tą vieną kartą tam vienam karste. Žodžiu - pūnam ir mus ryja pavydo kirmelės, čepsi, žiaumoja - nom nom. Meluojam, nes gėda, užsimerkiam prieš nemalonius dalykus, tylim taip tvirtai sučiaupę lūpas, kad nuo veido raumenų įtempimo surakina žandikaulį. Vaidinam gražius, stilingus, pilnus kažko, kas nėra tuštybė. Nekreipiam dėmesio - o taip - nekreipiam dėmesio - nes jei kas nors nemalonaus atsitinka, tai geriausias patarimas - nekreipk dėmesio. Uf, aš ir pati išsigandau pagiežingos gyvatės, kuri lenda šitoj pastraipoj ir šnypščia. Tai gal jau pats laikas, oi ne, tinkamo laiko niekada nebūna, pasakyti, kas nepatinka, kažką ištrinti, kažką išmesti, o gal sutaisyti? Atidaryti langą, išleisti tą šnypščiančią gyvatę, tegu šliaužia, šnypščia, vingiuoja kuo toliau. Iškilo vaizdinys, kad Haris Poteris ją vis tiek nudobs.

Atsimerkti prieš veidrodį natūraliai be suvaidinto grožio, standartines mintis nuspalvinti nestandartinėmis spalvomis, pašnypšti ir išsišnypšti kartą ir su visam, nepamiršt ieškot bendrų taškų ir nusiaut batų svečiuose, užkast principus ir pasaulius be langų, padaryt generalinę tvarką, padovanot spalvotą pieštuką kitam į kišenę, nustot trint, o nebijot nubraukt ir parašyt iš naujo, kreipt dėmesį, būt tavo savo ir tavo Žmogumi - tai, kas man kartais neleidžia ramiai užmigt, pažadina ir sužnibžda į ausį, kad prisiminčiau, pagrūmoja, kad ir kitam pagrūmočiau apie tai. 

Labas rytas!

Manau ši diena yra verta įrašo. 

Spalio 22-oji. Pabundu ryte, išeinu iš namų, žvelgiu aukštyn - saulė maloniai šviečia ir net šildo, žvelgiu žemyn - šiukšlynas, katynas, vargumynas... įkvėpiu dulkių debesį ir sarkastiška beždžionėlė galvoje sumuša bugną "labas rytas, problemos!". 

Šiandien manęs kaip tik klausė, kaip lietuviškai labas rytas, ir aš atsakydama pabrėžiau, kad ši dienos pradžios frazė mano mėgstamiausia, ją visad reikia tarti pakiliai mielu tonu, su šypsena, nes juk tokia ir bus visa diena.
Vėluoju, ir taip pikta, nes aš pati dėl to nesu kalta. Tiesiog vienas žmogus neįvykdė susitarimo ir į tai, ko prašiau visą savaitę dėl jo paties, pažiūrėjo neatsakingai. Prašymas neįvykdytas, žmogus žiūri į mane nekaltu veidu didelėm akim ir sako: 'bet tai ką aš dabar turėčiau daryti?', valio man, nes aš žinau problemos sprendimą, ir aš pagelbėju tam žmogui, bet taip nervuoja tas kito neatsakingumas, nes tiesiog vieniems užtenka pažiūrėt nekaltom akim, kai tuo tarpu kiti prisiima atsakomybę spręsti problemas už juos. Ir tai labai blogai, ir tai atima daug laiko, pastangų ir jėgų, ir taip nereikia daryti, nes tas žmogus vis tiek niekada tau už tai nepadėkos, ir tuolab taip spręsti problemų neišmoks. Žinau žinau, bet nėra laiko, o tai liečia ir mane, tad sukandus dantis tvarkau reikalus viena pati.
Valio, šiaip ne taip atvykstu į vietą - universiteto tarptautinių ryšių skyrių.
Galvojant apie skyriaus darbą mane puola pasiutligė ir gražius žodžius pakeičia vien keiksmažodžiai. Mėnesį laiko aš čia, reikia pasidaryti migracijos kortelę, tam reikia gyvenamosios vietos savininko dokumento. Pagrinde dėl šio dokumento visą šį laiką mes negalim persikraustyti (gyvenam mokamos sumos absoliučiai nevertam bute šudinam rajone) ir dar dėl to, kad uni darbuotojai per savo (nekompete)tingumą išsigalvoja nebūtų taisyklių ir trukdžių, akivaizdžiai nenori, kad išsikraustytumėm, hmmm, gal dėl to, jog gauna papildomų pinigų iš žmonių, pas kuriuos mus apgyvendino... Radom butą senamiesty, puikų, už tą pačią sumą, ką mokam šiukšlynuose, per milijonus vargų negalų nusprendėm, kad viskas ok, gyvensim, butas bus nuomojamas per oficialią agentūrą, taigi turėtų nekilti problemų. Susiveikėm reikalingus dokumentus, siunčiam uni, uni sako, kad dokumentai suklastoti. Yra pažįstamas advokatas, siunčiu jam tuos pačius dokumentus, jis siunčia savo draugui, kuris dirba migracijos skyriuje, paaiškėja, kad dokumentai tinkami. 

Įžengiu į tarptautinių ryšių skyrių - chaosas, dokumentai tinka, dokumentai netinka, skambinama agentūrai, skambinama migracijos tarnybai... Dokumentai netinka. Atsisėdu, įkvėpiu to labo problemų ryto oro, galvoju 'nu tai kas dabar bus, reik kažkaip gaut tuos reikalingus dokumentus', aiškinamės, kas ir kaip, kokius dokumentus. "Malonus" intarpas:

- Brigita, bet tu turi paskubėt, nes iki tavo vizos galiojimo pabaigos liko 4 dienos. Mums reikia dokumentų.

- Ką?! O tai jūs negaminat man migracijos kortelės su to adreso dokumentais, kur aš gyvenu dabar? Gi asistentas sakė, kad viską sutvarkys su buto šeimininku, juk jūs patys mus ten apgyvendinot.
- Paskambink pati buto šeimininkui ir paprašyk dokumentų.
- Bet juk aš klausiau šimtąkart pas jus ir dar prieš dvi savaites, jūs sakėt tvarkot... Tai kaip čia dabar išeina?
Gerai, skambinu buto, iš kurio uni nenori, kad išsikraustytumėm, šeimininkui. Paaiškėja, kad jis to reikalingo dokumento neturi. Ir neturės. Tada uni darbuotoja rėkia ant manęs, tarsi aš būčiau kalta dėl jos neatliktų darbų. Aišku, vėliau atsiprašo. Taigi, visa šita velniava ir mano gyvenimas nenorimam bute vis tiek negali tęstis. Plojimai universitetui, kuris iki šiol ne tik, kad nepadėjo, bet dar ir trukdė. Migracijos darbuotojas vėl paskambina. Dokumentai tinka!!!  
Tą akimirką aš pradėjau juoktis. Visas mėnesio stresas pabėga, atsipalaiduoji, nori tik surūkyt cigaretę ir išgert skanios kavos. Viskas. Kova su vėjo malūnais baigta. Ir tada pagalvoji, o jeigu būtumėm patikėję viskuo, ką sako uni, nepatikrinę, neįsitikinę, tai ir gyventumėm šituose šiukšlynuose amžinai... Susitinkam su buto nuomos agentūra ir buto šeimininku vėl, susitariam dėl pagrindinių detalių ir dokumentų. Išeinant šeimininkas man pasako, kad dabar išvyksta 10-čiai dienų į Maskvą darbo reikalais ir duoda man savo vizitinę (jeigu prireiktų) - pasirodo, naujojo buto šeimininkas, kurio dokumentų tikrumu dvejojo uni, yra tarptautinių telekomunikacijų akademijos prezidentas, filosofijos ir technologijų daktaras, profesorius, gerbtinas ir labai turtingas žmogus. Mintyse pagalvoju, ačiū dievui, kad uni šnekėjo ne su juo, o su agentūra, nes pagal tai, kaip uni šnekėjo, būtų didžiausia gėda, ir mes būtumėm be namų. O be namų negerai :)
Vėliau sekė tarptautinio italų kino festivalio filmas, milžiniškas indas popkornų (valgom valgom ir jie niekad nesibaigia, taip ir palikom kažkur mieste netoli naujų namų ant šiukšliadėžės), "kavos" (tiksliau, arbatos su kavos kvapu) puodelis buto nuomos agentūros ofise, kelionė metro namo, kai du iš mūsų šaikos liko už metro durų, nes tiesiog netilpo, filosofinis mielas pokalbis su kita vėjo malūnų kovotoja, be kurios aš niekaip nebūčiau sugebėjus šitų nesamonių išspręst (nuotabi mergina, vokietė/vengrė, nuoširdi, maloni, stipri ir nepasiduodanti neteisybei). Pokalbis buvo apie žmonių moralę; apie tai, kaip jie pasirenka geriau nekreipti dėmesio ir tingėti, darydami sau blogiau vietoj to, jog įdėtų pastangų į geriau; apie buvimą mandagiu - kad tai ateina iš tėvų auklėjimo, ir taip pat to išmokstama, jei tik nori, jei tik stebi aplinką, save ir analizuoji, ką darai ne taip; apie tai, kad kai kurie net nesistengia suprasti ir suvokti bei įvertinti, kaip kiti dėl jų stengiasi, o turėtų, ir turėtų taip pat rūpintis kitais, nes juk iš to ir susideda draugystė - buvimo jautriu kitam, kito įvertinimu, linkėjimu gero, pagalbos, supratimo ir nevaidinimo to, kuo nesi; pagossipinom apie tai, kad viena pana čia mūsų tikrai labai nemėgsta dėl savo buvusio ir dėl to, kad mes leidžiam sau nebūt pasikėlusioms, o vaikiškai pakvailiot kai norim, ir tos panos visa esybė tai atskleidžia, kaip ji žiūri į mus ir kaip kalba su mumis, ir kaip jai nepavyksta to nuslėpt. Pasijuokėm, pasiguodėm, panuogąstavom, pasidžiaugėm, kad abiejų kova pasiteisino ir kad teisybė visgi laimi.
Dabar geriu kakavą su riešutiniu tradiciniu pyragu ir galvoju, bet juk viską pati... Ir kitaip nebus. Ir kokia laimė kurt savo gyvenimą pačiai - pačiai nuspręst, kada valgysiu, ką valgysiu, kur eisiu, kur gyvensiu, su kuo gyvensiu, kur keliausiu, kada keliausiu, ką pasiimsiu, su kuo draugausiu, ką pasakysiu, o ką nutylėsiu, ką rengsiuos, kur dirbsiu, kaip elgsiuos, kokį filmą žiūrėsiu, kokia daina mano mėgstamiausia, kokiu žmogum būsiu ir kodėl. Ir mes kiekvienas priimam šiuos sprendimus, esam vienokie arba kitokie, dėl to, kad mums patinka tokiems būti. Esam su vienais arba su kitais, dėl to, kad mums gera su jais. Vienintelio dalyko aš nesuprantu - žmonių, kurie priima patogius sprendimus vietoj tų sprendimų, dėl kurių suspurda jų širdis. Ir tada jie nelaimingi, ir todėl jie nelaimingi. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad sekti savo širdimi yra pats sunkiausias uždavinys - tiek daug reikia atsisakyti, tiek daug palikti be ko, kartais atrodo negalėtum gyvent. Bet žinot ką, aš išskridau su mažiau nei 30 kilogramų bagažo, o visa kita mano širdyje. Ir aš stengiuosi, taip labai stengiuosi dėl to, kad ryte atsibudus galėčiau su šypsena veide ištart "labas rytas, iššūkiai, susidorosiu!". 

Robert Doisneau La douche à Raizeux, 1949

aš ne_su asfalto vaikas

nesu ir nebūsiu, ir viskas.

Nes miestas per daug nenatūralus, o tuo pačiu per mažai tikras. Per daug skuba per didelė banda (nors avių perpus mažiau). Per garsiai šaukia, todėl nelabai prigirdi. Per daug dulkių, kad prasiskverbtų saulės šviesa. Per perėjas vis tiek per dažnai nepraleidžia. 

Ir aš neatsiprašau už nuoširdumą, bet miestas neįkvepia. Įkvepia kalnai. O gal visgi neįkvepia, tik papasakoja tyliai pašnibždom savo gyvenimo istoriją apie tai, kad nėra prekybos centrų, burbulinės vonios, padoraus šildymo, nelabai skani duona, negardi arbata. Bet prieš miegą tau įžiebia milijardus žvaigždžių. Ir toks tyras vanduo. O iš ryto tu jau pats įkvėpi...

Ir nebeišeina iškvėpt, akim aprėpt, žodžiais apsakyt, net mintim apgalvot.

Ir pasilieki su savim tokia maža maždaug 2 km 400 m aukštyje... kiek pasikeitusia, bet dar labiau užsispyrusia.

BAKU | Ką aš čia veikiu?

Mano magiškas skaičius 4. 

Ne be reikalo 2014 04 04 buvo paskelbta, kad aš tarp tų laimingųjų, laimėjusių loterijos bilietą į Baku. 

Kaip? Netyčia :) Stojau į marketingo magistrą su viltim, kad pavyks kur nors išvykt, įstojau, pasakiau mamai, kad dar vienos žiemos Lietuvoj neištversiu, tai mano žodžiai ponui dievui į ausį - 2013/2014 žiema buvo neįtikėtinai nežiemiška, o 2014/2015 žiema bus Baku (vietinių prognozuojama apie -2, truputį sniego ir žinoma vėjo, nes Baku reiškia 'city of the winds', o aš papildau 'winds of change'). Taigi, kaip ten su tuo 'netyčia'? Norėjau su Erasmus išvykt į Ispaniją arba Italiją, kur nors, kur šilta ir prie jūros būtinai. Paskambinau ne Erasmus, o Erasmus Mundus koordinatorei... pagal savo norus ne ten pataikiau: pasiūlė vykt į Gruziją, Ukrainą, Baltarusiją - nenorėjau, mama įtikino dėl Gruzijos - persigalvojau. Pradėjau ieškot marketingo programos, Gruzijoj nėra... nu gerai, žiūrim Moldovą, Baltarusiją - nieko. Susinervinau. Paskutinis sąraše Khazar University (kas čia per vienas?), žiūrim kontaktus... Baku! Vedam į google search - opapa!!! NORIU.

Išsipildė tokia kraštutinška įvykiu seka: sunku; lengva; sunku; lengva; sunku; lengva;... Toks pats ir šis miestas: gražu-baisu; prabanga-skurdas; pigu-brangu;... kaip ten bus toliau, sužinosiu su laiku :) 

Kada? Turėjau atskrist rugsėjo 8-9 d. Bilietai rezervuoti jau birželį, vizai dokumentai yra, pagamins per 10 dienų, gyvenamai vietai prašymas užpildytas - ramu! 

Ramybė apsivertė aukštyn kojom. Slaptažodis1: 'trūksta universiteto vietos registracijos dokumento' (buvo rugpjūtis, tai dar mėnuo liko, spėsiu; aha aha, universitetas rugpjūtį atostogauja, absoliučiai visi, daryk ką nori - niekas neatsako į laiškus, telefono nekelia, iki rugsėjo tiesiog neegzistuoja; mamai telefonu pasakyta frazė: 'nežinau, rankos svyra, toks jausmas, kad galiu daryt, ką tik noriu, niekas vis tiek nepasikeičia nuo to, nelikimas kažkoks'). Slaptažodis2: 'operuojam ir guldom į ligoninę' (auksinis stafilokokas, gerai, kad nebuvo kraujo užkrėtimo, gerai, kad dieną ilgiau nelaukiau - tai buvo gydytojo žodžiai). 

Nelikimas tapo likimu ir rugsėjo 29-30 aš Baku. 

Paskutinė minutė. Viskam! Staigi bilietų rezervacija, kad spėčiau pasidaryti vizą. Skrydis pirmadienį, vizos nepadaro, penktadienį ryte sužinau, kad turiu vizą, iškart lekiu jos pasiimt, kad spėčiau gauti bilietus, nes juos koordinatoriai perka tik gavę vizos duomenis, laikas limituotas... stresas, chaosas, nežinomybė... o ar neviršysiu bagažo? kodėl neleidžia pasidaryti online check in? nieko nebespėju! 

Viskas išsisprendė vos tik įžengus į oro uostą. Viskas sprendžiasi net ir dabar. Ir dar spręsis. 

0 - tai skaičius nuo kurio čia viską pradedu. 

1-asis mano viešas įspūdis skambėjo taip: "Don't be afraid of being in the shadows. They're just trying to tell you there is a light nearby. | Care 

Taip, tai mano pirmoji nuotrauka, kurią viešinu iš Baku. Toks vaizdas pro balkonėlį. Panašus vaizdas buvo įskrendant į Baku: paryčiai, iš gilaus miego pramerkus akis pro lėktuvo langą išvydau tamsumą su begale žvaigždžių ir didžiausiu kokį teko matyti vieninteliu man žinomu Grįžulo ratų žvaigždynu. Po kelių akimirkų pro juodus debesis skverbėsi milijonai spalvotų šviesų ir aš suvokiau, kad šiuo metu nėra pasaulyje kitos vietos, kur turėčiau būti. Tokios ir mano pirmosios dienos čia, tamsios nuo streso ir reikalų, mažai grožio, labai pavargus nuo chaoso galvoje, bet sieloj blykčioja daug daug šviesų ir begalybė langų, kuriuose aš stengsiuos šias šviesas įžiebti. 

Aš kaip ta voverė sode, ne šiandien, tai rytoj, bet savo riešutus susirinksiu.

Igoris pasakė: 'be reikalo nebimbinėk, o eik savo riešuto ieškot'; mama pasakė: 'apie voverę frazę įterpk kaip nors, gera gavos'.

2-iese gyvenam 2-jų kambarių bute. Gyvenu su irakiete. Ji puiki ir niekaip kitaip apibūdint negaliu. Žmogus, kuriuo pasitikiu nuo pirmos akimirkos pamačius, su kuria puikiai pasidalinom kambariais, konfliktavom dėl to, kuri maistą pjausto, kuri vakarienę daro, nes abi viena kitai padedam ir gaunasi šnipštas, kai tuos pačius darbus darom norėdamos, kad viena kitai geriau būtų. Turėtų būti milijonas skirtumų pas mus, bet kažkaip milijonas panašumų, kas liečia požiūrį į gyvenimą, vertybes, charakterio savybes, estetikos suvokimą. Skirtumai: ji šviesiai dažyta, jai patinka ružava spalva, nemėgsta alkoholio (kaip liūdna, nebus su kuo vyną gurkšnot vakarais namie), ryte mėgsta saldžiai valgyti, ji už mane ūkiškesnė, pas ją nėra 'palauk', už mane tolerantiškesnė, buvus Malaizijoj ir gyvenus su rusaitėm, kurios ooo. Jos meilės istorija šimtą kart labiau komplikuota nei mano kartu visas sudėjus, jai čia atvykus buvo sunkiau nei man: iki universiteto paryčiais važiavo taxi ir laukė už durų (man užsakė universiteto darbuotoją, kad pasiimtų ir sargą informavo, kad įleistų anksčiau mane), apgyvendino ją viešbutį vienai nakčiai ir hostelyje, kuriame turėjo dalintis kambariu su kitais, ir turėjo mokėti už jį pati, kol universitetas jai vienai surado butą 2-jų kambarių už 500 AZN (prilyginama eurams), buvo viena ir turėjo tvarkytis pati, o aš atvykau čia ir butas su butoke yra, butokė - nuostabus žmogus, daug reikalų jau išspręsta, turiu ją, kuri čia jau viską žino ir dėl to nesijaučiu vieniša. Mes jau dviese ir tai jau visai nebloga kariauna, o čia kovot visai reikia. Išsiderėjom dėl buto kainos, dabar jau mokėsim 400 AZN, dingo karštas vanduo, tai skundėmės iki kol kas nors tuo pasirūpino, ir t.t. ir pan.
Mintį pagavot? Žmonių negalima vertinti pagal jų rasę, kultūrą, religiją, amžių, kitų nuomonę, nusistovėjusius stereotipus, stilių.
--Įspūdį galima susidaryti tik pasikalbėjus su žmogum, ir visai ne apie orą, o apie jį patį, išsiaiškinti jo nuomonę apie svarbius dalykus (jei nekalba - vadinas jau kažkas ne taip, jei kalba stereotipiškai ir nenuoširdžiai - irgi vadinasi kažkas ne taip). Va taip va, ir čia jau niekas nepakeis mano nuomonės, nes patirtis byloja, kad žmonės, kurie neturi ko slėpti apie save ir pripažįsta save tokius, kokie esą, nebijo apie save kalbėti ir 'nenoriu' čia negalioja, nes jei 'nenori' - vadinasi irgi kažkas ne taip. Kalbu ne apie diplomatinius santykius, o apie draugystę.--
Žmonės vertinami pagal jų požiūrį, vertybes, moralę ir elgesį. Oi, kaip čia man viskas įdomu! Visi skirtingai elgiasi, skirtingai rengiasi, skirtingai žiūri, žmonių trys milijonai, ir nepaisant to, kad visi vienos kultūros atstovai, jie tarpusavyje labai skiriasi. Kaip ir visur. Čia tinka nuskambėjusi frazė: 'Žmonės traukia Žmones'.
3 - tai tiek dienų aš jau praleidau čia. Vidinių įspūdžių begalybė, nors dar mačiau tiek mažai miesto, vietų neištyrinėjau. Nespėjau, nes pirmiausia dokumentų tvarkymas, nemigos para, buto reikalai, universitetas, tada jau tamsu, o naktį vienai į centrą keliauti nesaugu. Ir pykstu ant savęs: 'Juk aš Baku! Nemačiau dar nieko (mano keliautojos instingtas klykauja)'. Pažadas ir pagaliau atsiradusi galimybė sau: rytoj prasideda miesto apžiūra ir bus daug nuotraukų, aš taip pasiilgau estetikos fiksavimo proceso. Kol kas dar estetikos nemačiau. Kantrybės, viskas bus, viską spėsiu.

Iš privačių pasikalbėjimų

1-asis įspūdis. Baku, kaip ir visi didieji miestai (čia aišku didžiausias, kuriame teko būti) yra kraštutinumiškas. Senamiestis nuostabus (kiek spėjau pamatyti)! 1-ąją dieną tarptautinių ryšių vadovas (senyvo amžiaus, mažo ūgio, žilas, su akinukais, inteligentiškas ir džentelmeniškas, koks tai Dumbldoro palikuonis) man padarė mini ekskursiją - tai turbūt pirmas kartas jo vadovavimo istorijoje, kai lydėjo studentę į universitetą tvarkyti reikalų, nes to paprastai nedaro, bet taip atsitiko, kad nebuvo kam daugiau palydėti ir jis pats nusprenė tai padaryti. Galėjo greit palydėt ir viskas, bet eksprontu sugalvojo pasivaikščiot ir tai buvo ypatingas mano pirmasis pasivaikščiojimas Baku: įsikabinus jam į parankę, po skėčiu lėtai žingsniavom ir jis man pasakojo apie monumentus, kuriuos praėjom. Tai buvo vienintelis laikas tądien, kai nejaučiau jokio streso, kaip su tėčiu ar seneliu, saugi, o aplink labai gražūs pastatai, lyja, vėsus ir gaivus oras. Visa kita juda ir zuja aplinkui, bet po skėčiu tvyrojo taika ir ramybė. 

2 - tai skirtingos dviejų žodžių 'integruotis ir pritapti' reikšmės. Jau sakiau, kad čia viskas absoliučiai kitaip, aš tikėjaus, kad bus kitaip, bet kažkaip ne taip tikėjaus. Čia kitas pasaulis - man labai smagu jį stebėti, jame dalyvauti ir aš tikrai stengsiuos integruotis, bet žinau, kad niekada nepritapsiu ir nesusitapatinsiu su juo. Integruotis ir pritapti - 2 skirtingi dalykai, ir suvokiu, kad aš labai savita ir turiu labai daug savo dalykų, kuriuos susikūriau pati, ir kurie nepriklauso jokiai kultūrai (universiteto dekanas pagyrė mano 'turbaną' ant galvos, klausia: 'Is it something common in Lithuania that you wear?', atsakiau: 'No, it's just my personal style', nu labai gražu sako, mano mama prisimenu irgi kažką panašaus nešiodavo). Sedėdama metro jaučiuosi kaip zoologijos sodo gyventoja, visi žiopso. Bet ne piktai skanuoja ar nužiūrinėja, o tyrinėja.

Reikia perinstaliuot smegenis. Čia žinau, kad atrasiu savy dar daugiau pasaulietiškų savybių, to labai ir noriu.

Turiu daug planų, ką noriu nuveikt, tai mane labai motyvuoja. Sąlygos neypatingos komfortui ir pragyvenimui, bet gal kaip tik ypatingos atradimams ir judėjimui aukštyn. Nepaisant visiško chaoso galvoje ir pasiilgimo savo namų, aš čia jaučiuosi gerai, kas mane stebina pačią. Žinau, kad kuo toliau, viskas tik palengva gėrės, 

Sėkmė mane lydės dėka gerų jūsų minčių ir linkėjimų bei palaikymo, be kurio aš čia nebūčiau tokia stipri.

Kartais žmonės mano, kad kažko tvirtai įsikibę tampame stipresni, bet išties yra priešingai, stipresni tampame tik paleidę.