Mes ateinam į šį pasaulį be garantijos. Jos suteikiamos tik daiktams, ir tai ne visiems. Nėra garantijos jokiam įvykiui. Būna, įsivaizduoji, kad viskas bus taip ir taip, o būna visiškai kitaip. Kad apsaugotumėm save nuo rizikos planui A, sugalvojame atsarginį planą B, o planui B kuriame planą C... Taip jaučiamės saugiau. Gerai, gali būti B arba C, bet koks gi tas gerasis planas A? Ko alksta širdis? Siekdama to, kas mano gyvenime tuo momentu atrodo pirmu numeriu aš rizikuoju ir rizikuosiu, nes kiti numeriai manęs nepadaro laiminga. Kartais būna vertiesi per galvą ir niekaip nesigauna, reikia pasiduot, pamiršt, susitaikyt. Gyvenimas mane išmokė vis tiek nesigriebt plano B, kad ir kaip sunku bebūtų, o sustot, palaukt, paliūdėt, papykt ir susikurt kitą planą A.
Įsimylėti žmogų, kurio širdyje negyvena meilė; būti draugu tam, kuris draugystę vertina žodžiu 'gauti'; nutylėti tai, ką norisi pasakyti; būti apgautam, suklaidintam, išnaudotam; atsisakyti to, ko alksta širdis. Tokia emocinė parazitė, kuri greit veisiasi ir užkrečia ne tik iš vidaus, bet galiausiai mezga voratinklį laukan. Tuo pačiu voratinkliu galiausiai instingtas gyventi išveda įkvėpti oro, kurio viduj nebeliko. Tada pamatai, kiek gražių dalykų aplink. Kiek saulės spindulių pražiopsojai. Juk viskas taip paprasta – sako man draugė kitapus išmaniojo – esame prisikaustę kažkokių savo baimių, prisigalvojame visokiausių trukdžių ir barjerų, o galėtų viskas būti taip gera ir gražu. Vietoj greičio pedalo spaudžiam stabdžio, nes bijom nusisukti galvą, o gal kartais reikia sau leisti tiesiog važiuoti. Ne tam išlipame iš vienos balos, kad liptumėme į kitą balą. O jei jau ir vaikštome balomis ar atsitiko taip, kad kas ir vėl įstūmė, tai bent išmokime smagiai jose pasitaškyti. Įsikaliau sau į galvą: 'nedemotyvuoti žmonių, kas nepatinka, stengtis nutylėti, nes ne mano reikalas, kas patinka, būtinai pagirti, kad jaustųsi geriau, jei galiu kuo nors prisidėti prie kito laimės ir turiu tam galimybę, tai nepraleisti tokio šanso, suteikti šansus kitiems'. Dėmesys ir laikas yra pati gražiausia dovana, kokią galite padovanoti žmogui. Išties, jokių taisyklių nėra. Labai sunku rašyti ir kažką kapstyti, nes stereotipai man jau viskas – nebeegzistuoja. Jei vienas žmogus pasielgė taip, kitas žmogus pasielgė taip pat, nors ir šimtasis lygiai taip pat pasielgė, tai nereiškia, kad ir šimtas pirmasis taip pat pasielgs. Čia mano gyvenimo formulė, kurios niekam kitam nerekomenduoju, nes tas pasitikėjimas ir tikėjimas bei galimybių kitiems suteikimas labiausiai įskaudina, kai yra pamintas. Ir labiausiai įskaudina tik tie, kuriuos labiausiai mylim. Bet o kaip kitaip?
Kandžiojasi tik tie, kuriems patiems labai skauda. Juk kai esi taikoje su pačiu savimi, moki džiaugtis ir branginti akimirkas, stengiesi apsupti save gražiais dalykais, tai tau net į galvą nešaus specialiai įžeisti kito. Bet kartais tai gaunasi visai netyčia, kai pasakai ir pataikai ten, kur kitam labiausiai skauda. Žodžiai gali būti žudikais. Ir pameluoti, ir išvedžioti, ir manipuliuoti jais galima taip lengvai. Kiekvieno sąžinės reikalas, kaip juos naudoti. Mažasis princas yra visiškai teisus: kalba - tai nesusipratimų šaltinis. Naudokit gražius gestus geriau.
Su visomis patirtimis man atsirado dar didesnė baimė rašyti - o jei netaip supras ir neigiamai interpretuos? Visiems neįtiksi. Svarbiausia įtikti pačiam sau. Kai bastaisi po pasaulį, tai surandi šiek tiek nuostabių žmonių, kurie švyti gyvenimą ir spinduliuoja palaikymu, kuris suteikia drąsos skristi įsivaizduojamais sparnais. Ir skrendi, ir tas jausmas nuostabiausias pasaulyje. Bet sutinki ir tokių, kurie nežino, kaip atrodo įsivaizduojami sparnai, todėl juokiasi iš baimės, kad patys nemoka skristi, ir stengiasi visaip... bet kita mano formulė, kurią jau galiu drąsiai rekomenduoti - tai nesikoncentruoti į tuos, kuriems ar taip, ar kitaip neįtiksi, nes tu per plačiai šypsaisi, per daug kalbi, per drąsiu žingsniu, išvis esi kažkoks nesuprantamai išprotėjęs... Tada jie bando klijuoti tau etiketes: melagė, manipuliuotoja, siekianti naudos, strateguotoja, veidmainė, neturinti savo nuomonės ar vertybių, nežinanti, ko nori. O jei netinka šios, tai tada: per gera, rūpi tik kaip gražiai apsirengti, per daug stengiasi dėl kitų, per pasimetus, per netikra... Juoktis net pradėjau, kaip tokios etiketės absurdiškai skamba. Tai pabandykit nusipiešt tuos savo sparnus geriau, ar bures, ar drakonus, ar dar kažką ir skriskit kartu vietoj to, kad pavydėtumėt ir gandintumėt sau nuotaiką. Tokia mano nepavydo paslaptis.
Kandžiojasi tik tie, kuriems patiems labai skauda. Juk kai esi taikoje su pačiu savimi, moki džiaugtis ir branginti akimirkas, stengiesi apsupti save gražiais dalykais, tai tau net į galvą nešaus specialiai įžeisti kito. Bet kartais tai gaunasi visai netyčia, kai pasakai ir pataikai ten, kur kitam labiausiai skauda. Žodžiai gali būti žudikais. Ir pameluoti, ir išvedžioti, ir manipuliuoti jais galima taip lengvai. Kiekvieno sąžinės reikalas, kaip juos naudoti. Mažasis princas yra visiškai teisus: kalba - tai nesusipratimų šaltinis. Naudokit gražius gestus geriau.
Su visomis patirtimis man atsirado dar didesnė baimė rašyti - o jei netaip supras ir neigiamai interpretuos? Visiems neįtiksi. Svarbiausia įtikti pačiam sau. Kai bastaisi po pasaulį, tai surandi šiek tiek nuostabių žmonių, kurie švyti gyvenimą ir spinduliuoja palaikymu, kuris suteikia drąsos skristi įsivaizduojamais sparnais. Ir skrendi, ir tas jausmas nuostabiausias pasaulyje. Bet sutinki ir tokių, kurie nežino, kaip atrodo įsivaizduojami sparnai, todėl juokiasi iš baimės, kad patys nemoka skristi, ir stengiasi visaip... bet kita mano formulė, kurią jau galiu drąsiai rekomenduoti - tai nesikoncentruoti į tuos, kuriems ar taip, ar kitaip neįtiksi, nes tu per plačiai šypsaisi, per daug kalbi, per drąsiu žingsniu, išvis esi kažkoks nesuprantamai išprotėjęs... Tada jie bando klijuoti tau etiketes: melagė, manipuliuotoja, siekianti naudos, strateguotoja, veidmainė, neturinti savo nuomonės ar vertybių, nežinanti, ko nori. O jei netinka šios, tai tada: per gera, rūpi tik kaip gražiai apsirengti, per daug stengiasi dėl kitų, per pasimetus, per netikra... Juoktis net pradėjau, kaip tokios etiketės absurdiškai skamba. Tai pabandykit nusipiešt tuos savo sparnus geriau, ar bures, ar drakonus, ar dar kažką ir skriskit kartu vietoj to, kad pavydėtumėt ir gandintumėt sau nuotaiką. Tokia mano nepavydo paslaptis.
Nėra jokios garantijos, kad šiandien bus taip pat kaip rytoj, nėra lygiai tokių pačių dviejų saulėlydžių, galima tik viltis, kad nenuviltų tai, kas bus kitaip. Neatsisakyti galimybių. Bandyti. Faktas, kad kažkas nepasiseks, bet kitas faktas, kad kažkas tikrai pasiseks. Kas čia tokio įsisvajoti, kas čia tokio ieškoti, kas čia tokio nusvilti? Tai geriau nei likt apatiškam gyvenimui. Ir išties aš geriausiai jaučiuosi momentais, kai niekas manęs nesupranta ir net nenutuokia, kas dedasi mano viduje, nes tos akimirkos 'mano ir tik mano', aš lygiai taip pat mėgstu žmones, kurie kupini tų 'savo'. Tada tu duodi tiek erdvės kitam tiesiog būti. Tik dėl to mes esame savimi – magiškiausiais sutvėrimais.
