erdvės tiesiog būti

Mes ateinam į šį pasaulį be garantijos. Jos suteikiamos tik daiktams, ir tai ne visiems. Nėra garantijos jokiam įvykiui. Būna, įsivaizduoji, kad viskas bus taip ir taip, o būna visiškai kitaip. Kad apsaugotumėm save nuo rizikos planui A, sugalvojame atsarginį planą B, o planui B kuriame planą C... Taip jaučiamės saugiau. Gerai, gali būti B arba C, bet koks gi tas gerasis planas A? Ko alksta širdis? Siekdama to, kas mano gyvenime tuo momentu atrodo pirmu numeriu aš rizikuoju ir rizikuosiu, nes kiti numeriai manęs nepadaro laiminga. Kartais būna vertiesi per galvą ir niekaip nesigauna, reikia pasiduot, pamiršt, susitaikyt. Gyvenimas mane išmokė vis tiek nesigriebt plano B, kad ir kaip sunku bebūtų, o sustot, palaukt, paliūdėt, papykt ir susikurt kitą planą A. 

Įsimylėti žmogų, kurio širdyje negyvena meilė; būti draugu tam, kuris draugystę vertina žodžiu 'gauti'; nutylėti tai, ką norisi pasakyti; būti apgautam, suklaidintam, išnaudotam; atsisakyti to, ko alksta širdis. Tokia emocinė parazitė, kuri greit veisiasi ir užkrečia ne tik iš vidaus, bet galiausiai mezga voratinklį laukan. Tuo pačiu voratinkliu galiausiai instingtas gyventi išveda įkvėpti oro, kurio viduj nebeliko. Tada pamatai, kiek gražių dalykų aplink. Kiek saulės spindulių pražiopsojai. Juk viskas taip paprasta – sako man draugė kitapus išmaniojo – esame prisikaustę kažkokių savo baimių, prisigalvojame visokiausių trukdžių ir barjerų, o galėtų viskas būti taip gera ir gražu. Vietoj greičio pedalo spaudžiam stabdžio, nes bijom nusisukti galvą, o gal kartais reikia sau leisti tiesiog važiuoti. Ne tam išlipame iš vienos balos, kad liptumėme į kitą balą. O jei jau ir vaikštome balomis ar atsitiko taip, kad kas ir vėl įstūmė, tai bent išmokime smagiai jose pasitaškyti. Įsikaliau sau į galvą: 'nedemotyvuoti žmonių, kas nepatinka, stengtis nutylėti, nes ne mano reikalas, kas patinka, būtinai pagirti, kad jaustųsi geriau, jei galiu kuo nors prisidėti prie kito laimės ir turiu tam galimybę, tai nepraleisti tokio šanso, suteikti šansus kitiems'. Dėmesys ir laikas yra pati gražiausia dovana, kokią galite padovanoti žmogui. Išties, jokių taisyklių nėra. Labai sunku rašyti ir kažką kapstyti, nes stereotipai man jau viskas – nebeegzistuoja. Jei vienas žmogus pasielgė taip, kitas žmogus pasielgė taip pat, nors ir šimtasis lygiai taip pat pasielgė, tai nereiškia, kad ir šimtas pirmasis taip pat pasielgs. Čia mano gyvenimo formulė, kurios niekam kitam nerekomenduoju, nes tas pasitikėjimas ir tikėjimas bei galimybių kitiems suteikimas labiausiai įskaudina, kai yra pamintas. Ir labiausiai įskaudina tik tie, kuriuos labiausiai mylim. Bet o kaip kitaip?

Kandžiojasi tik tie, kuriems patiems labai skauda. Juk kai esi taikoje su pačiu savimi, moki džiaugtis ir branginti akimirkas, stengiesi apsupti save gražiais dalykais, tai tau net į galvą nešaus specialiai įžeisti kito. Bet kartais tai gaunasi visai netyčia, kai pasakai ir pataikai ten, kur kitam labiausiai skauda. Žodžiai gali būti žudikais. Ir pameluoti, ir išvedžioti, ir manipuliuoti jais galima taip lengvai. Kiekvieno sąžinės reikalas, kaip juos naudoti. Mažasis princas yra visiškai teisus: kalba - tai nesusipratimų šaltinis. Naudokit gražius gestus geriau.

Su visomis patirtimis man atsirado dar didesnė baimė rašyti - o jei netaip supras ir neigiamai interpretuos? Visiems neįtiksi. Svarbiausia įtikti pačiam sau. Kai bastaisi po pasaulį, tai surandi šiek tiek nuostabių žmonių, kurie švyti gyvenimą ir spinduliuoja palaikymu, kuris suteikia drąsos skristi įsivaizduojamais sparnais. Ir skrendi, ir tas jausmas nuostabiausias pasaulyje. Bet sutinki ir tokių, kurie nežino, kaip atrodo įsivaizduojami sparnai, todėl juokiasi iš baimės, kad patys nemoka skristi, ir stengiasi visaip... bet kita mano formulė, kurią jau galiu drąsiai rekomenduoti - tai nesikoncentruoti į tuos, kuriems ar taip, ar kitaip neįtiksi, nes tu per plačiai šypsaisi, per daug kalbi, per drąsiu žingsniu, išvis esi kažkoks nesuprantamai išprotėjęs... Tada jie bando klijuoti tau etiketes: melagė, manipuliuotoja, siekianti naudos, strateguotoja, veidmainė, neturinti savo nuomonės ar vertybių, nežinanti, ko nori. O jei netinka šios, tai tada: per gera, rūpi tik kaip gražiai apsirengti, per daug stengiasi dėl kitų, per pasimetus, per netikra... Juoktis net pradėjau, kaip tokios etiketės absurdiškai skamba. Tai pabandykit nusipiešt tuos savo sparnus geriau, ar bures, ar drakonus, ar dar kažką ir skriskit kartu vietoj to, kad pavydėtumėt ir gandintumėt sau nuotaiką. Tokia mano nepavydo paslaptis.

Nėra jokios garantijos, kad šiandien bus taip pat kaip rytoj, nėra lygiai tokių pačių dviejų saulėlydžių, galima tik viltis, kad nenuviltų tai, kas bus kitaip. Neatsisakyti galimybių. Bandyti. Faktas, kad kažkas nepasiseks, bet kitas faktas, kad kažkas tikrai pasiseks. Kas čia tokio įsisvajoti, kas čia tokio ieškoti, kas čia tokio nusvilti? Tai geriau nei likt apatiškam gyvenimui. Ir išties aš geriausiai jaučiuosi momentais, kai niekas manęs nesupranta ir net nenutuokia, kas dedasi mano viduje, nes tos akimirkos 'mano ir tik mano', aš lygiai taip pat mėgstu žmones, kurie kupini tų 'savo'. Tada tu duodi tiek erdvės kitam tiesiog būti. Tik dėl to mes esame savimi – magiškiausiais sutvėrimais.

Baku 2015 European Games Opening Ceremony

Sukūrė magiją. 

Pasikvietė Lady Gagą vienai dainai.

Per visą gyvenimą turbūt tiek fejerverkų nemačiau, kiek čia per vienerius metus. 

*

Programoje parašyta: 

We're reminded of humankind's burning need to connect and understand, expressed through our scientific endeavours, our art and our love for one another.  

Ant scenos buvo tiek spalvų, tiek šokių, skraidantys kilimai, plaukiantys laivai, vanduo, ugnis ir vėjas, ant scenos buvo ir Lietuvos sportininkai, ir aš ten buvau :) Dar laukia uždarymas, kuriame šoksiu. 

Devynios birželio dienos

1. Jau? Nejaučiu vasaros, visiškai nejaučiu.

2. Po ledų su braškėm ir geros muzikos pradedu jausti. Net jaudintis, kokia gi ji bus? Birželis - paskutinis mano mėnuo Baku. Liepa - sugrįžimas į Lietuvą. Rugpjūtis - man pačiai siurprizas. Tačiau noras išsiskalbti ir persiinstaliuoti save pildosi.

3. Ženklas nesimaudyti, mes aišku maudėmės. Nelabai švari Kaspija, nelabai gražūs paplūdimiai. Lietuva tikrai ypač graži šalis, turtinga aukso smėlio kopomis, švariais ežerais, žalių pievų laukais ir visai nereikia labai toli keliauti tam, kad juos pasiekti. Čia parkai gražūs, bet jie betoniniai, įspūdingi fontanai, bet jie dažniausiai neveikia, žolė tik dekorui, bet sėdėti ant jos negalima. Visko, kas gerai ir gražu, neapribokime ir nesugadinkime tuo žodžiu 'bet'. Didžiausią įspūdį paliko Kaukazo kalnai, kurie pasakoja skirtingas pasakas skirtingais sezonais. Pirmąkart ten nuvykus supratau, kad verta save gabentis tūkstančius kilometrų, verta pildyti tuos visus dokumentus, verta dusti nuo miesto dulkių ir trokšti nuo neskanaus vandens tam, kad atsidurtum tam kalnų apsupties stebukle, kur gaivu.  

4. Vakarienė gruziniško maisto restorane, nes gruziniška virtuvė viena skaniausių šiuose kraštuose ir nostalgija Gruzijai. Tradiciniu tapęs pasivaikščiojimas prieplauka - Baku bulvaru palei Kaspiją, apšviestu gražiausių miesto pastatų šviesomis. Tikrai jausiu ir jau jaučiu nostalgiją šiai prieplaukai ir jos fejerverkams. Kavinukėj užsisakom arbatos (chai) ir juokiamės, kad perėmėm azeri kultūrą. Juoda arbata atnešama 'chainike', geriama iš tradicinių stiklinaičių su lėkštutėmis, patiekiama kartu su citrinos griežinėliais, cukraus kubeliais, kuriuos reikia pamirkyti į arbatą ir suvalgyti, kartu dažniausiai užsakomas džemas, kuris ekstremaliai saldus, riešutai ir saldainiai. Mano arbatos gėrimo tradicija čia paprasta: juoda be cukraus, su citrina.

5. Dvi savaites anglų kalbėjimo pamokų užbaigiau klausimu 'Kur ir kaip įsivaizduojate save po 5 metų?' ir raginimu: 'Linkiu sėkmės siekiant savo svajonių, bandykit jas įgyvendinti, nes juk tik tai daro mus laimingus, aplink ir taip labai daug visko neigiamo, kurkit ką nors teigiamo, savo būsimose šeimose keiskite viską, kas jums nepatinka esamose šeimose, juk turite galimybę susikurti savo pasaulį tokį, kokiame patys norite gyventi'. Nenori iš ten manęs paleisti, bet aš jau noriu skrist naujomis kryptimis.

6. 'Tu esi puiki šokėja'- išgirsti iš vaikino, nuo kurio nėra lengva atitraukti žvilgsnį, yra labai malonu. Mane visad užvaldo pasakiškas jausmas, kai visus kūno milimetrus išjudina muzikos garsai. Nėra blogų šokėjų, yra tik nemokėjimas atsipalaiduoti, bet tai reikia suderinti su judesių valdymu. Man patiko mokyti šokti, bent šiek tiek, ypač kai žmogus šalia stengiasi išmokti. Judesių kalba yra daug reikšmingesnė, jei tik jos klausaisi. Šokiai Baku Europos žaidynių uždaryme bus vienas reikšmingiausių įvykių mano gyvenime, jau yra. Man kelia šypseną tai, kad dar neišeina papasakoti, neišeina išreikšti tų emocijų. Nukeliauji į stadioną ir ten visiškai kitas pasaulis, aš ten pailsiu daug labiau, nei pavargstu. Mūsų 500, aš vienintelė užsienietė, choreografai profesionalai iš UK, daug lakstymo su nelengvais sijonais iki žemės, daug sukimosi, net mūsų grupė pavadinta 'Spinners'. Buvau atidarymo ceremonijos repeticijoje ir mačiau, kaip viskas bus, užvaldė stiprus jaudulys, kad ir aš būsiu šio renginio dalimi. O renginys bus įspūdingas, nes pinigų į jį investuota tiek, kad pateisintų Azerbaidžano lūkesčius pasirodyti pasauliui, kokiais ištekliais jie turtingi. Man labai pasisekė atsidurti Baku Europos žaidynių metu, nes tik šis įvykis verčia miestą bent šiek tiek labiau integruotis ar bent jau toleruoti europietišką gyvenimo būdą. 

7. Apsikabinau atsisveikinti ir atėjo suvokimas: 'O dievai, manęs laukia tas pats!'. Buvo miela gauti laišką, kuriame parašyta, jog aš į namus atnešiau žymų kiekį nenuspėjamumo. Tokia jau aš esu - vadovaujuosi savo širdimi ir principais, turiu savo garbės ir vertybių kodeksą, stengiuosi išnaudoti galimybes ir pasiimti tai, kas geriausia iš visų patirčių. Mes juk visi taip, ir mes visi su savo skirtingais kodeksais. Yra keliai, kuriuos reikia nukeliauti vieniems. Mes paliekam viską ir keliaujam, kad surastume kažką, kas... nežinau, gal priverstų pasilikti ar bent jau pabūti ilgiau, kas sukeltų naujų emocijų antplūdį, kas įkvėptų augti. Čia aš išmokau tiek daug visko, bet svarbiausia išmokau suprasti ir žavėtis mažesniais dalykais, paprastesniais. Skraidantys kilimai egzistuoja, bet tik tiems, kurie turi drąsos sulaužyti tą neegzistavimo stereotipą.

8. Liko lygiai mėnuo. Aš bijau grįžti labiau nei kad bijojau keliauti į Baku. Suvokiu, kaip tai kvaila, bet taip jaučiuosi. Nerimas, kad esu pamiršta, kad reikės surasti sau vietą. Ne šiaip bet ką, bet kažką šviesiau nei buvo. Nerimas, kad nebežinosiu kaip elgtis. Tarsi grįžimas iš negyvenamos salos. Baisu, nes reikia atsakyti į klausimą, ką darysiu toliau, nes negaliu grįžti ir būti be darbo. Prašau būti su manimi kantriems, nes šie klausimai yra patys sunkiausi, nes adaptacija iš vienos kultūros į kitą kultūrą šokiruoja ir išsekina. Juk visada reikia turėti planą, bet ne visada viskas vyksta pagal tą planą, o kartais būtent vykdant tą planą suvoki, kad tu jo visiškai nenori.

9. Aš žinau, kad laiko mainai yra stebuklingi, tik reikia turėti kantrybės. Kantrybės ne laukti, o atvirkščiai - nuolat sukti save gyvenimo ratu, juk laikas niekad nestovi vietoje, jis visada juda pirmyn. Čia mano kantrybė jau baigiasi (atsimušinėti vaikinus, kovoti su vėjo maišeliais, naktį pabusti nuo gatvės triukšmo, net būti kantriai kantrybė baigiasi).
Laimė - tai būti užimtam mylima veikla. Susidėlioti prioritetus, užsibrėžti tikslus ir keliauti jų kryptimi, apsupti save žmonėmis, kurie linki gero ir kuria gerus dalykus kartu.

 

siela ant azeri dietos

It was a world I'd never been to and yet had known was there all along, one I'd staggered to in sorrow and confusion and fear and hope. A world I thought would both make me into the woman I knew I could become and turn me back into the girl I'd once been.

Atsakyk man į vieną klausimą, bet nuoširdžiai: 'Ko tikiesi iš Baku?', 'Surasti save.'- buvo mano atsakymas. 

7 mėnesiai atradimų ir praradimų. Tam, kad save surast, pirmiausia reikia save prarast (apie tai aš nepagalvojau atsakydama). Namie aš kiekvieną dieną kūriau savo pasaulį, dėliojau puzlę iš mažų esminio grožio detalių kol vieną dieną pasidarė visiškai negaila ją išardyt. Svarbiausia tai, kad 7 mėnesiai yra visiškas niekis toms dalims, kurios atsparios laikui - jos liko ir yra atsparios viskam.

Atvykus niekas neatstojo draugų kompanijos jausmo, europietiško civilizuotumo, meno galerijų, geros muzikos koncertų, jaukių kiemelių ir terasų bei dar jaukesnių pasivaikščiojimų, pasivažinėjimų dviračiu, filosofavimų prie vyno, sušių gamybos, netikėtų pasimatymų, visokių mažų staigmenėlių. Aš buvau pripratusi taip gyventi Kaune, bet Baku manęs niekas nesuprato, arba suprato, bet nemokėjo užpildyti tos puzlės. Teko išmokt dėliot naują puzlę su absoliučiai kitos spalvos detalėmis. Mano mantra buvo 'nepasiilgau, nepasiilgau, visiškai nepasiilgau'. Cha cha, neįmanoma nepasiilgti visų šių išvardintų dalykų, bet ką daryti, kai žinai, kad laukia metai ir kelio atgal nėra. Aš beprotiškai pasiilgau.

Vis tiek viską daryčiau taip pat. Išraiškingas žmogaus žvilgsnis; mokėjimas suvaldyti savo baimes; suvokimas padarinių kiekvieno kylančio jausmo; atsikratymas nepatogumo būti vienai; išrankumas žodžiams; netikėjimas kiekvienu žodžiu; susitaikymas su tuo, kad tai, dėl ko stengiesi be galo, gali ir neįvykti; kai akys pilnos ašarų, bet situacija tokia, jog nėra, kur pasislėpt, o turi šypsotis; nutylėjimai ir nenutylėjimai; rizika būti savimi nors žinai, kad toje aplinkoje buvimas savimi nepelnys nė vienos simpatijos, nes išskirtinumas yra tai, kas baugina; vertinimas tik dabartinės situacijos suvokiant, kad praeitis jau neturi reikšmės, o ateitis gali viską apverst aukštyn kojom; nesitikėti nieko mainais už gėrį; priimti gerus dalykus nepaverčiant to mainais; pasakyti prašom už tai dėl ko verta, kad tau dėkoja. Aš visada lengvai sakiau, kad nepaisant visko, reikia judėti pirmyn (skristi, bėgti, eiti, šlubuoti, repečkoti, ropoti, šliaužti, bet pirmyn). Dabar žinau, kad nieko tokio grįžti atgal ir užsipilti kuro, kurio trūksta judėjimui į priekį, sustoti ir duoti sau laiko pailsėti. Nieko tokio absoliučiai nežinoti, kur eini, kai nežinai, ko nori.

Kontrastų šalis visad išliks kontrastų šalimi. Dėl visko. Ne ES. Džiaugiuosi būdama svetima, nors neslėpsiu noro suvokti šią kultūrą. Iškilo linksmas vaizdinys - senukas kalba telefonu, stovi po medžiu, o virš jo galvos ant medžio šakos pakabintas jo portfelis. Būna, eini gatve ir saugaisi skrendančių virš galvos šiukšlių ir plastikinių maišelių. Džipų tikrai daug, visi jie arba balti, arba juodi, dažniausiai pirkti už viso gyvenimo paskolas. 'Nepadariau nieko' - reiškia nepadariau nieko blogo, nors nieko ir gero. Nepažįstami žmonės nebijo prašyti susidraugauti, nes nori lavinti savo anglų kabos žinias. Aukštas lygis yra kurti brangesnes kopijas. Viename mieste žmonių daugiau nei trys milijonai, o juos suskirstyti galima į dvi dalis - tipiniai ir netipiniai. Tipiškumas yra noras bet kokia kaina būti geresniu ir pasipuikuoti, narcicizmas, kategoriškumas ir ribotumas; netipiškumas yra savęs suvokimas pasaulio įvairovėje ir noras tobulėti darant kažką gero, išlipimas iš egocentriškumo. Čia pavydas liejasi per kraštus. Žmonių akys čia gyvesnės ir jie daugiau juda, nes negali nustygti vienoje vietoje, niekaip. Išdidūs ir įžeidūs, visuomenės nuomonė labai labai svarbi. Geriau net nepasakosiu, kiek selfių čia darosi. Visur, bet kur, bet kaip. Kiekybė, o ne kokybė diktuoja madas. Aš nesakau, nei, kad tai blogai, nei kad tai gerai. Kiekvienam savo. Man patinka čia išsiskirti, turbūt viskuo tik jau ne ūgiu (kas Lietuvoj daug kam užkliūdavo). Tokie kompleksai, kaip žemas ūgis arba nebarbės figūra dabar išvis atrodo juokingi. Nerafinuotumas, pamaiviškumas, susireikšminimas, netvarkingumas, nepasitikėjimas savimi, tingėjimas pagalvoti ir pasistengti - va čia turėtų būti tikrieji kompleksai, kurių sporto salė, plastinės operacijos ar brangūs blizgučiai niekur nepaslėps. 

Šalis, kurioje pirmą kartą gyvenime pasakiau, kad jaučiuosi diskriminuojama. Istorija nėra rimta, susijusi su mokslais, bet mažiausiai tikėjausi tokį jausmą pajusti universitete. 2-as pusmetis nebus toks geras, koks buvo 1-asis sakė man nuojauta. Tik du dalykai, abu marketinginiai, bet dėstymo kokybė ir grupės absoliučiai skirtingos. Geros reputacijos dėstytojas per paskaitas pasakoja viską išskyrus apie dėstomą dalyką (pasiskaitysit namie), rodo filmukus, pasakoja, koks jis nerealus, kiek visko pasiekęs (wow tikrai, tai kurių galų tu dėstai, jei tau pačiam neįdomu tai), sudarė atsiskaitomąjį testą vien tik iš išimčių, dalyką suprantu, įvertinimas mažas. Grupėj protingų vienas arba du, visi gavo gerus balus, nusirašė nuo praeitų metų, aš kadangi užsienietė, tai aišku jokių atsakymų negavau. Grupinis projektas. Pasiūliau vieną idėją iš praeito pusmečio, kurią gerai įvertino kitas dėstytojas, dar vieną idėją iš Lietuvos irgi puikiai įvertintą. Neužskaitė, bet ir neargumentavo, kodėl (todėl, kad idėja mano, o ne azerbaidžaniečių). Gerai, nesiginčijau. Grupės projekto fiasko, niekas nieko nedaro, aš bandau apie problemas pasakyti dėstytojui, jam dzin, čia grupinis darbas, bandau aiškinti, kad man nėra paprasta integruotis į grupę, kuri nieko nedaro. Grupės vaikinas skambina man verkdamas, kad neturi laiko, viena mergina tyli, nes neranda 'copy-paste', kita mergina dar kažką daro, nes stilius neleidžia būt 'visiška lope'. Žiauriai pykau, žinojau, kokia čia nesamonė bus ir kad padaryti nieko negaliu. Nebent padaryti viską už juos, bet čia jau mano savigarba man neleido. Tas pyktis prasiveržė vienu sakiniu: 'jaučiuosi diskriminuojama ir tai labai negerai'. Parašai į bendrą chatą, nusiunti, ką padarei, o tave ignoruoja. Bet kai jiems tavęs prireikia, tai nors ir iš po žemių iškas. Tada gimsta noras niekuo niekuo nepadėti. Toks azeri stilius, vaikinas, kuris nieko nedarė atėjo pristatinėt. Aš jam sakau: 'O ką tu pristatinėsi, ką tu parašei darbe?', 'Nieko neparašiau, aš vertimus dariau (iš azeri į anglų)', 'Vertimus? Tą vieną pastraipą išvertei?...'. Baisiai įsižeidė, nepristatinės. Kitos dvi merginos jo maldavo, tiesiogine to žodžio prasme maldavo, kad pristatinėtų iki pat paskutinės minutės. Jam buvo labai normalu, kad jo maldauja. Kam taip žeminti save? Nenori, nepadarei, tai ir tylėk. Aš tiesiai šviesiai paklausiau dėstytojo, kaip jūs ketinate įvertinti studentą, kuris nieko nedarė. Atsakymas taip ir nenuskambėjo. Man tai kas, jiems čia gyvent su tokiu savo požiūriu. Tuo pačiu metu kitam dalykui taip pat reikėjo paruošti projektą. Dėstytojas leido pasiskirstyti dalimis ir parašyti, kuris kurią dalį rašė, kad įvertinimas būtų sąžiningas. Pasiskirstėm, parašėm, pristatėm, dirbau su dar dviem vaikinais, viskas puikiai pavyko, vieninteliai iš visos grupės gavom maksimumus ir geriausiai pristatėm, chop chop išvis aš toj grupėj geriausia studentė. Pirmąkart buvo taip fainai po 'man atrodo paprasto' pristatymo, kai visi susižavėję plojo. Tuo pačiu metu du projektai, panašūs dalykai, skirtingi dėstytojai ir va kokie kontrastai, vienoj grupėj manęs nekenčia (be to, buvo iš tos fiasko grupės mergina ir kitam projekte, tai jos grupė išvis nepristatė nieko, nes nepadarė), kitoj grupėj man ploja. Tai kur teisybė?

Labai labai labai daug lemia aplinka, kurioje esam ir žmonės, su kuriais bendraujam. Atsakingi ir neatsakingi, dėkingi ir nemokantys padėkot, pavydūs ir palaikantys. Jau seniai mokausi patylėti ir leisti kitam žmogui išsišnekėti, o wow, kokių dalykų išgirstu, bet labai džiaugiuosi, kad juos pasako, nes jei tylėtų, tai aš esu linkusi geriau galvoti apie žmones. Nusileidau ant žemės, man ankščiau atrodė, kad būti tvarkingam ir atsakingam bei mandagiam tiesiog yra normalu, dabar suprantu kad šitos paprastos savybės jau yra aukštas lygis. Ką jau kalbėti apie sąžiningumą ir nedramatiškumą. Prabanga būti savimi, tik liūdna, kad tie, kurie neturėtų turėti kompleksų, nes yra pasakiškos asmenybės, jų turi daug daugiau negu tie, kuriems išties turėtų būti gėda. Labai juokinga, kai užsideda kostiumą, o čepsi arba sėdėt net 'neišsidrėbusia' poza nesugeba, spajudymąsi gatvėje jau irgi minėjau anksčiau. Arba dedasi dideliu diplomatu ir džentelmenu (čia nebūtinai azeri), bet kai rašo prašydamas paslaugos pamiršta pasisveikinti. Aš irgi pamirštu būna, nieko čia tokio, bet skirtumas tas, kad nevaidinu didžios diplomatės. Nepatiko mergina kompanijoj, nu atrodo viskas su ja gerai, ir protinga ir normali, bet nepatiko, labai užkliuvo jos pirmas žvilgsnis į mane (nužiūrėjo kaip apsirengus ir dirbtinai nusišypsojo), nebūčiau aš, nes po tokio žvilgsnio tiesiog natūraliai pajutau antipatiją ir jau čia mano smalsumas mane nugalėjo, kaip koks žaidimas, ar pasitvirtins ta mano nuojauta. Pasitvirtino. Kai žmonės daug apie save kalba ir nori būti šlovinami neva kokie jie protingi, tai čia pirmasis nepilnavertiškumo kompleksas. Gyvatės tie mūsų žodžiai ir manieros - visos ylos visada išlenda iš maišo. Vi sa da.

Viena ir ne viena. Žiauriai liūdna būti aplinkose, kuriose jaučiuosi viena, bet išmokau kuo daugiau viskuo užsiimti. Būti tarp žmonių, kurie erzina, ne man. Užtat po tokių patirčių labai greitai atskiri, su kuo šilta, o su kuo šalta. Gali sieti bendri pomėgiai, bendra aplinka, bet jokio ryšio. Gali nebūt nieko bendra, bet būt ryšys. Man labiausiai patinka būt tarp žmonių, kurie užsiima savo dalykais, bet būnant kartu gaunasi bendras kūrybinis procesas - durniavimas, kuris yra spalvotas ir skambantis. Kvailioja tik kvailiai? Man atrodo, kad labai atvirkščiai. Kūrybinis kvailiojimas - naujas mano terminas šiai emocijai išreikšti. Ir išties geriausi momentai gimsta su tokiais cirko artistais, bet daug jų raudonojoj knygoj. Žinau tik tiek, kad aš irgi į šitą knygą įsitraukiu ir žinau ką su savim į ją įtraukiu :)
Noriu namo. 

Nėra pasakų, geresnių už tas, kurias sukuria pats gyvenimas

When people talk to each other, they never say what they mean. They say something else and you're expected to just know what they mean [The Imitation Game].

Buvimas su žmonėmis, kurių kalbos aš nemoku, išmokė klausytis ir suprasti. Ne apie tai, kokią informaciją jie skleidžia, bet apie tai, ką jaučia ir kaip jaučiasi. Suvokimas ir nuojauta yra du svarbiausi dalykai, kuriais pradėjau vadovautis bendraujant. Tobulai sukurtas įvaizdis ir surepetuotos frazės griūna ekstremaliomis aplinkybėmis (todėl labai daug žmonių nemėgsta netikėtų situacijų - ne todėl, kad jie negali kontroliuoti situacijos, bet todėl, kad jie negali kontroliuoti savęs jose). Unikalios vandens savybės virsti ledu, skysčiu, garais atskleidžiamos tik skirtingose temperatūrose - taip pat ir žmogaus charakterio ypatumai. Jautrumas aplinkai, galimybė adaptuotis, sumanumas ir kūrybingumas - keturios auksinės savybės, išlikimo asmenybe kintančioje temperatūroje receptas. Žvilgsnis ir balsas yra išdavikai - kai jauti tai, ką tau sako arba tai, ko nesako, suvokimas ateina savaime. 

Veiksmai kalba garsiau už žodžius. Nėra aštresnio peilio už tiesą ir niekas geriau neišlaisvina netikrovės pančių. Išsiskyrimai atneša liūdesį, kurį sumažina tik nauji susitikimai. Būna galvoji, kad esi kažkoks albinosas šiame pasaulyje iki tol, kol nesutinki kito albinoso ir jūs susidraugaujate. Paprastai merginos elgiasi taip ir taip. Žinau, bet aš nesu paprasta mergina. Tikrai? Tai reiškia, kad tu nepaprasta mergina. Taip. Jei nebūtų Kaspijos jūros ašarų, tai nebūtų ir Kaukazo kalnų juoko.  

Iš pokalbio su mama: 'Jei būčiau lesbietė, tai paskyčiau, kad tokia esu ir viskas, ko čia meluot ar slėpt'. Pasaulis margesnis negu margas ir kiekviena spalva jame reikalinga. Man nuoširdžiai gaila tų, kurie bijo kalbėti apie save ir slepiasi po visuomenės normalumais. Kas yra normalu? Dabar gyvenu šalyje, kurioje yra tabu merginai vienai vaikščioti vakare, homoseksualumas išvis uždraustas žodis, 25 metų jau praktiškai senmergė, susitikinėti galima tik su sužadėtiniu, barai tik vyrams, bet palydovių tinklalapis leistinas, šiukšlinti gatvėje galima kur tik pasitaiko ir net labai normalu, ant šaligatvio spjaudo kas antras, ekologija neegzistuoja. Aš matuoju žmogų pasiėmusi žmogiškumo metrą, o ne strandartų liniuotę. Tuos, kuriuos mylim išvis reikia matuoti myliom. Ai, nesvarbu... Šiaip tai viskas, kas tikra, yra svarbu. Nesvarbu tai, kas klastotė. Svarbiausia yra patogiai jaustis pačiam su savimi, savo charakteriu, manierom, baimėm ir svajonėm. Dar svarbiau stumdyti save į visus nepatogius kampus. 

Būna laikas, kai veidrodžio atspindyje dingsta šypsena. Būna labai daug pretekstų sumonstrėti ir išlikti bejausmiu. Šitų pretekstų aš niekada nesuprasiu - su savo monstriukais privaloma susidraugauti, jie nuostabūs padarai, vedantys už rankos pirmyn. Normalu yra suklysti ir vis tiek milijoną kartų bandyti iš naujo. Dėl ko tada gyveni, jei nepildai savo norų?
Nepasotinamas varlės keliauninkės apetitas. Tas mokyklos ekskursijos jausmas, kai lengviau keltis anksti ryte, nes auniesi batus ir žengi per pasaulio slenkstį. Ne, aš neliksiu Baku, nes pasaulis per didelis užsibūti per ilgai vienoje vietoje. Baisoka, nes nežinau, ko noriu, tik tiek, kad esu alkana gyventi.

Šokti gyvenimą reiškia atrasti energiją savyje ir pamažu augti išjudinant visą kūną, nevaidinti, kad įsijautei ir smagu šokt, bet išties jausti muziką ir judėti garsais, judėti netgi tyla. Pradžia nelengva, kol išmoksti išgirsti ritmą ir peržengi susivaržymą juo judėti savaip, bet paskui pasidaro labai lengva, nes žiūrėk, jau pats pasaulis veda čia čia čia...

For the ones I love! Tiems, kuriuos myliu!

The most important people in my life, I am happy to have you! I am lucky to find you in my life, most of you by accidental coincidence choosing right directions. I know those were right directions because I met you and you have stayed in my life accepting me as I am, with all the good and all the bad. 
I appreciate you, everyone for me seems incredible personality. I show it to you, I trust you sharing not only the good and trying to make jokes but also I feel responsible to tell what makes me worried. I never require your attention I just want you to understand me more. You must know with whom you keep in touch for the both side trust.   

Friendship is about support and you have it. I cannot give you all my time and attention but I can give you moments of happiness that I always try to surround myself as well. Moments of warmth and sincerity. It doesn't mean that I will be smiley and easy with you all the time, no. It means I will never let myself to give you a fake smile because you deserve the real one. 

You know, if I love you it means I cannot pretend in front of you. It means you will see me unsatisfied, worried, doubtful, sarcastic, crazy, silent, demanding and seeking for perfection, even more of negative sides that I don't notice myself too much. This is who I am and if you love me I ask you to be patient with me in all those chaotic moments that I'm going through. In the end I will come back to you saying thank you for being my friend, the true and the magic one. But I know you all, to whom I write, are already like that and this is the reason I love you so much.

This love gives me strength, it gives me hope in good people and good decisions, I know I have my army and I am also a part of this to fight for the better world. Thanks for creating beauty together with me. Without you I wouldn't believe in miracles. Without you I wouldn't be the one who I am today. 

I love you being yourself. I feel calm knowing that you are going your own way that you have chosen. You are not only good, but you are the best! At least for me you are, so stay as you are as long as you like and enjoy being that way.

Žmonės, kuriuos myliu! Lietuviškai ir angliškai šis tekstas skamba kitaip, bet gimtiesiems mylimiesiems jaučiu pareigą gimtąją kalba ir parašyti. 

Visi kartu ir kiekvienas atskirai man esate ypatingi dėl tų visų stebuklingų momentų! Visur, kur keliauju, norėčiau susipakuoti jus kartu arba bent pasigamint kiekvieno kloną. Ką aš be jūsų daryčiau? Nebūčiau tokia, kokia šiandien esu tai jau tikrai, todėl esu dėkinga už kantrybę būnant mano mylimais žmonėmis ir mylint mane tokią, kokia esu, nes nepaisant tų gražių ir linksmų momentų, pati suvokiu tą savo sunkų charakterį, man ir pačiai su savimi nelengva. 

O su jumis man lengviau! Man gera žinoti, kad jūs laimingai gyvenat, gera žinoti, kad ieškot ir einat savo keliais, gera, kad dalinatės patirtimis, dalinat patarimus, pasitikit manimi. Aš jaučiuosi atsakinga daryti tą patį. O išties tai viskas gaunasi natūraliai - ypatingai lengva pasidalinti visais gerais dalykais ir pasistengt jus prajuokint ar pradžiugint. Atsakinga jaučiuosi tada, kai turiu pasakyti ką nors, kas man netaip jau ir patinka. Galėčiau nuslėpti visas bėdas, nes juk mes ne koks bėdų turgus, bet prisiverčiu ir pasidalinu, nes žinau, kad ir pati norėčiau to pačio iš jūsų. Žinau, kad padėsiu kuo tik galėsiu. Sunkiausi momentai tam ir duoti, kad pažintum tikrą draugą savo gyvenime. Bet ne visada mus lydi toji draugo nuojauta, nes gyvenimas labai chaotiškas, labai daug visko vyksta. Todėl noriu paprašyti, kad kai manęs ta nuojauta nelydi, nepamirštumėt, kad vis tiek man rūpite. Labai!
Laikas, kurį praleidau, praleidžiu ir dar praleisiu su jumis yra pats tikriausias, tuo metu jūs turite visą mano širdį be jokios vaidybos. Tie nuoširdžiausi momentai visada liks gyvi, nes juose dar iki dabar skamba juokas. 

Gera jūsų pasiilgti, gera planuoti mūsų pasimatymus, gera susirašyti. Aš ne viena, nes turiu jus - laiko ir patirčių patikrintus Žmones iš didžiosios raidės! Būkit savimi, būkit tokiais, kokias tik norite būti, nesislėpkit po jokiais visuomenės standartais (o jūs tokie ir esat) - dėl to aš jumis žaviuosi, juk dėl to aš jus ir myliu. Mikė sakė, kad šis žodis ne rašomas, o jaučiamas, tai aš tada dvigubai: jaučiu tai, ką rašau. 

   

blevyzgos

Man taip visad ir atrodo, kad nieko rimto, nieko doro aš čia neparašau, tik blevyzgoju...

Moters diena man niekad nebuvo svarbi, nes nesuvokiau ir nesuvokiu jos koncepcijos. Kai buvau vaikas, tai man net neįdomu buvo, nes niekas manęs nesveikino. Kai buvau paauglė, tai buvo smagu tądien gaut gėlių nuo vaikinų ir reikėjo kovot prieš šeimos vyrus, kad 'ei aš jau ne be vaikas, mane irgi sveikint reikia'. Ir dabar man dar kažkaip tas moteriškumas atrodo tokia didelė paslaptis... Gal tik tiek, jog noras būti princese pavirsta į norą būti vertinamai, pastebėtai ir turėt priežatį šypsotis. Daryti tai, ką nori, tai ką jauti, ir viskas. Nesiaiškinti niekam dėl savo veiksmų, būti laisvai artimiausiu žmonių pasitikėjimu, suprastai ir sulaukt palaikymo. Visa galia slypi asmenybės žavesy. 

Jeigu manęs paklaustų, kas mano autoritetai, tai... juoktųsi turbūt, aš pati juokiuosi - Audrey. Beyonce ir Pepė. Jomis aš žaviuosi. Idėjomis ir ypatybėmis. Užsispyrimu pasiekti savo. Savo - tai ko alksta. 

Audrey asmenybės spalvingumas juodai baltam ekrane. Kam prisitaikyti? Kiekvienas turi savo stilių, kai tu jį surandi, būk savimi. Breakfast at Tiffany's mane privertė ją įsimylėt. Ne ją, bet sugebėjimą perkūnyti: moterišką neapsisprendimą; kovą su savimi ir galiausiai pasiduoti sugebėjimui klausyti savo širdies; perlipti principus ir parodytį rūpestį; neduoti vardo katinui tuo pačiu duodant jam vardą; sugebėjimą pamesti ir sugebėjimą surasti. Ją aš galėčiau cituoti, cituoti ir dar kartą cituoti. 

*I never think of myself as an icon. What is in other people's minds is not in my mind. I just do my thing.
*Since the world has existed, there has been injustice. But it is one world, the more so as it becomes smaller, more accessible. There is just no question that there is more obligation that those who have should give to those who have nothing.
*When you have nobody you can make a cup of tea for, when nobody needs you, that's when I think life is over.
*If I'm honest I have to tell you I still read fairy-tales and I like them best of all.
*If I get married, I want to be very married.
*For beautiful eyes, look for the good in others; for beautiful lips, speak only words of kindness; and for poise, walk with the knowledge that you are never alone.
*I love people who make me laugh. I honestly think it's the thing I like most, to laugh. It cures a multitude of ills. It's probably the most important thing in a person.
*I decided, very early on, just to accept life unconditionally; I never expected it to do anything special for me, yet I seemed to accomplish far more than I had ever hoped. Most of the time it just happened to me without my ever seeking it.

Kai buvom vaikai, tai buvo 'privaloma' rinkt įžimybes. Manęs paklausė: 'Ką tu renki?'... Kaip tai ką renku? Kaip tai rinkt įžimybes? Kas tos įžimybės? Nu aš tai klausausi muzikos tokios ir tokios, bet tai kodėl aš dabar turiu rinkt apie tuos atlikėjus kažką? Nu gerai pradėjau ir aš klijuot ant lapų iškarpas, rinkt plakatus, skaityt naujienas, keistis - neįdomu man buvo, bet kadangi visi rinko, tai ir aš laikiausi stiliaus. 

Kodėl Beyonce? Nes pažiūrėjau dokumentinį filmuką apie tai, kaip ji kūrė 'Who run the world?'. Ir viskas. Veržlumas, užsispyrimas įgyvendinti savo viziją, nėra žodžio 'ne'. Dainos kaip dainos, muzika kaip muzika, bet atlikimas, pasirodymai, meilė ir atsidavimas šokiui. Nuo tada man visada įdomu, kokia bus nauja idėja, kaip ji ją atliks, ką parodys pasauliui. Aš jau nekalbu apie energiją, kuri motyvuoja pačią judėt pirmyn. Pasižiūri ir sakai: 'Viskas. Šoksiu'.

Pepė. Keista įvardinti knygos ir animacijos personažą. Keista matyti tame personaže pavyzdį. Bet ji kieta pana! Linksmumas, žaismingumas, kūrybingumas, pozityvumas, nepripažinimas nesėkmės, blevyzgos blevyzgos blevyzgos...

Autoritetai reikalingi tam, kad tikėtumėm, jog įgyvendinti savo planą tikrai galima. Tik reik užsispirti pasirįžt :)