erdvės tiesiog būti

Mes ateinam į šį pasaulį be garantijos. Jos suteikiamos tik daiktams, ir tai ne visiems. Nėra garantijos jokiam įvykiui. Būna, įsivaizduoji, kad viskas bus taip ir taip, o būna visiškai kitaip. Kad apsaugotumėm save nuo rizikos planui A, sugalvojame atsarginį planą B, o planui B kuriame planą C... Taip jaučiamės saugiau. Gerai, gali būti B arba C, bet koks gi tas gerasis planas A? Ko alksta širdis? Siekdama to, kas mano gyvenime tuo momentu atrodo pirmu numeriu aš rizikuoju ir rizikuosiu, nes kiti numeriai manęs nepadaro laiminga. Kartais būna vertiesi per galvą ir niekaip nesigauna, reikia pasiduot, pamiršt, susitaikyt. Gyvenimas mane išmokė vis tiek nesigriebt plano B, kad ir kaip sunku bebūtų, o sustot, palaukt, paliūdėt, papykt ir susikurt kitą planą A. 

Įsimylėti žmogų, kurio širdyje negyvena meilė; būti draugu tam, kuris draugystę vertina žodžiu 'gauti'; nutylėti tai, ką norisi pasakyti; būti apgautam, suklaidintam, išnaudotam; atsisakyti to, ko alksta širdis. Tokia emocinė parazitė, kuri greit veisiasi ir užkrečia ne tik iš vidaus, bet galiausiai mezga voratinklį laukan. Tuo pačiu voratinkliu galiausiai instingtas gyventi išveda įkvėpti oro, kurio viduj nebeliko. Tada pamatai, kiek gražių dalykų aplink. Kiek saulės spindulių pražiopsojai. Juk viskas taip paprasta – sako man draugė kitapus išmaniojo – esame prisikaustę kažkokių savo baimių, prisigalvojame visokiausių trukdžių ir barjerų, o galėtų viskas būti taip gera ir gražu. Vietoj greičio pedalo spaudžiam stabdžio, nes bijom nusisukti galvą, o gal kartais reikia sau leisti tiesiog važiuoti. Ne tam išlipame iš vienos balos, kad liptumėme į kitą balą. O jei jau ir vaikštome balomis ar atsitiko taip, kad kas ir vėl įstūmė, tai bent išmokime smagiai jose pasitaškyti. Įsikaliau sau į galvą: 'nedemotyvuoti žmonių, kas nepatinka, stengtis nutylėti, nes ne mano reikalas, kas patinka, būtinai pagirti, kad jaustųsi geriau, jei galiu kuo nors prisidėti prie kito laimės ir turiu tam galimybę, tai nepraleisti tokio šanso, suteikti šansus kitiems'. Dėmesys ir laikas yra pati gražiausia dovana, kokią galite padovanoti žmogui. Išties, jokių taisyklių nėra. Labai sunku rašyti ir kažką kapstyti, nes stereotipai man jau viskas – nebeegzistuoja. Jei vienas žmogus pasielgė taip, kitas žmogus pasielgė taip pat, nors ir šimtasis lygiai taip pat pasielgė, tai nereiškia, kad ir šimtas pirmasis taip pat pasielgs. Čia mano gyvenimo formulė, kurios niekam kitam nerekomenduoju, nes tas pasitikėjimas ir tikėjimas bei galimybių kitiems suteikimas labiausiai įskaudina, kai yra pamintas. Ir labiausiai įskaudina tik tie, kuriuos labiausiai mylim. Bet o kaip kitaip?

Kandžiojasi tik tie, kuriems patiems labai skauda. Juk kai esi taikoje su pačiu savimi, moki džiaugtis ir branginti akimirkas, stengiesi apsupti save gražiais dalykais, tai tau net į galvą nešaus specialiai įžeisti kito. Bet kartais tai gaunasi visai netyčia, kai pasakai ir pataikai ten, kur kitam labiausiai skauda. Žodžiai gali būti žudikais. Ir pameluoti, ir išvedžioti, ir manipuliuoti jais galima taip lengvai. Kiekvieno sąžinės reikalas, kaip juos naudoti. Mažasis princas yra visiškai teisus: kalba - tai nesusipratimų šaltinis. Naudokit gražius gestus geriau.

Su visomis patirtimis man atsirado dar didesnė baimė rašyti - o jei netaip supras ir neigiamai interpretuos? Visiems neįtiksi. Svarbiausia įtikti pačiam sau. Kai bastaisi po pasaulį, tai surandi šiek tiek nuostabių žmonių, kurie švyti gyvenimą ir spinduliuoja palaikymu, kuris suteikia drąsos skristi įsivaizduojamais sparnais. Ir skrendi, ir tas jausmas nuostabiausias pasaulyje. Bet sutinki ir tokių, kurie nežino, kaip atrodo įsivaizduojami sparnai, todėl juokiasi iš baimės, kad patys nemoka skristi, ir stengiasi visaip... bet kita mano formulė, kurią jau galiu drąsiai rekomenduoti - tai nesikoncentruoti į tuos, kuriems ar taip, ar kitaip neįtiksi, nes tu per plačiai šypsaisi, per daug kalbi, per drąsiu žingsniu, išvis esi kažkoks nesuprantamai išprotėjęs... Tada jie bando klijuoti tau etiketes: melagė, manipuliuotoja, siekianti naudos, strateguotoja, veidmainė, neturinti savo nuomonės ar vertybių, nežinanti, ko nori. O jei netinka šios, tai tada: per gera, rūpi tik kaip gražiai apsirengti, per daug stengiasi dėl kitų, per pasimetus, per netikra... Juoktis net pradėjau, kaip tokios etiketės absurdiškai skamba. Tai pabandykit nusipiešt tuos savo sparnus geriau, ar bures, ar drakonus, ar dar kažką ir skriskit kartu vietoj to, kad pavydėtumėt ir gandintumėt sau nuotaiką. Tokia mano nepavydo paslaptis.

Nėra jokios garantijos, kad šiandien bus taip pat kaip rytoj, nėra lygiai tokių pačių dviejų saulėlydžių, galima tik viltis, kad nenuviltų tai, kas bus kitaip. Neatsisakyti galimybių. Bandyti. Faktas, kad kažkas nepasiseks, bet kitas faktas, kad kažkas tikrai pasiseks. Kas čia tokio įsisvajoti, kas čia tokio ieškoti, kas čia tokio nusvilti? Tai geriau nei likt apatiškam gyvenimui. Ir išties aš geriausiai jaučiuosi momentais, kai niekas manęs nesupranta ir net nenutuokia, kas dedasi mano viduje, nes tos akimirkos 'mano ir tik mano', aš lygiai taip pat mėgstu žmones, kurie kupini tų 'savo'. Tada tu duodi tiek erdvės kitam tiesiog būti. Tik dėl to mes esame savimi – magiškiausiais sutvėrimais.

Baku 2015 European Games Opening Ceremony

Sukūrė magiją. 

Pasikvietė Lady Gagą vienai dainai.

Per visą gyvenimą turbūt tiek fejerverkų nemačiau, kiek čia per vienerius metus. 

*

Programoje parašyta: 

We're reminded of humankind's burning need to connect and understand, expressed through our scientific endeavours, our art and our love for one another.  

Ant scenos buvo tiek spalvų, tiek šokių, skraidantys kilimai, plaukiantys laivai, vanduo, ugnis ir vėjas, ant scenos buvo ir Lietuvos sportininkai, ir aš ten buvau :) Dar laukia uždarymas, kuriame šoksiu. 

Devynios birželio dienos

1. Jau? Nejaučiu vasaros, visiškai nejaučiu.

2. Po ledų su braškėm ir geros muzikos pradedu jausti. Net jaudintis, kokia gi ji bus? Birželis - paskutinis mano mėnuo Baku. Liepa - sugrįžimas į Lietuvą. Rugpjūtis - man pačiai siurprizas. Tačiau noras išsiskalbti ir persiinstaliuoti save pildosi.

3. Ženklas nesimaudyti, mes aišku maudėmės. Nelabai švari Kaspija, nelabai gražūs paplūdimiai. Lietuva tikrai ypač graži šalis, turtinga aukso smėlio kopomis, švariais ežerais, žalių pievų laukais ir visai nereikia labai toli keliauti tam, kad juos pasiekti. Čia parkai gražūs, bet jie betoniniai, įspūdingi fontanai, bet jie dažniausiai neveikia, žolė tik dekorui, bet sėdėti ant jos negalima. Visko, kas gerai ir gražu, neapribokime ir nesugadinkime tuo žodžiu 'bet'. Didžiausią įspūdį paliko Kaukazo kalnai, kurie pasakoja skirtingas pasakas skirtingais sezonais. Pirmąkart ten nuvykus supratau, kad verta save gabentis tūkstančius kilometrų, verta pildyti tuos visus dokumentus, verta dusti nuo miesto dulkių ir trokšti nuo neskanaus vandens tam, kad atsidurtum tam kalnų apsupties stebukle, kur gaivu.  

4. Vakarienė gruziniško maisto restorane, nes gruziniška virtuvė viena skaniausių šiuose kraštuose ir nostalgija Gruzijai. Tradiciniu tapęs pasivaikščiojimas prieplauka - Baku bulvaru palei Kaspiją, apšviestu gražiausių miesto pastatų šviesomis. Tikrai jausiu ir jau jaučiu nostalgiją šiai prieplaukai ir jos fejerverkams. Kavinukėj užsisakom arbatos (chai) ir juokiamės, kad perėmėm azeri kultūrą. Juoda arbata atnešama 'chainike', geriama iš tradicinių stiklinaičių su lėkštutėmis, patiekiama kartu su citrinos griežinėliais, cukraus kubeliais, kuriuos reikia pamirkyti į arbatą ir suvalgyti, kartu dažniausiai užsakomas džemas, kuris ekstremaliai saldus, riešutai ir saldainiai. Mano arbatos gėrimo tradicija čia paprasta: juoda be cukraus, su citrina.

5. Dvi savaites anglų kalbėjimo pamokų užbaigiau klausimu 'Kur ir kaip įsivaizduojate save po 5 metų?' ir raginimu: 'Linkiu sėkmės siekiant savo svajonių, bandykit jas įgyvendinti, nes juk tik tai daro mus laimingus, aplink ir taip labai daug visko neigiamo, kurkit ką nors teigiamo, savo būsimose šeimose keiskite viską, kas jums nepatinka esamose šeimose, juk turite galimybę susikurti savo pasaulį tokį, kokiame patys norite gyventi'. Nenori iš ten manęs paleisti, bet aš jau noriu skrist naujomis kryptimis.

6. 'Tu esi puiki šokėja'- išgirsti iš vaikino, nuo kurio nėra lengva atitraukti žvilgsnį, yra labai malonu. Mane visad užvaldo pasakiškas jausmas, kai visus kūno milimetrus išjudina muzikos garsai. Nėra blogų šokėjų, yra tik nemokėjimas atsipalaiduoti, bet tai reikia suderinti su judesių valdymu. Man patiko mokyti šokti, bent šiek tiek, ypač kai žmogus šalia stengiasi išmokti. Judesių kalba yra daug reikšmingesnė, jei tik jos klausaisi. Šokiai Baku Europos žaidynių uždaryme bus vienas reikšmingiausių įvykių mano gyvenime, jau yra. Man kelia šypseną tai, kad dar neišeina papasakoti, neišeina išreikšti tų emocijų. Nukeliauji į stadioną ir ten visiškai kitas pasaulis, aš ten pailsiu daug labiau, nei pavargstu. Mūsų 500, aš vienintelė užsienietė, choreografai profesionalai iš UK, daug lakstymo su nelengvais sijonais iki žemės, daug sukimosi, net mūsų grupė pavadinta 'Spinners'. Buvau atidarymo ceremonijos repeticijoje ir mačiau, kaip viskas bus, užvaldė stiprus jaudulys, kad ir aš būsiu šio renginio dalimi. O renginys bus įspūdingas, nes pinigų į jį investuota tiek, kad pateisintų Azerbaidžano lūkesčius pasirodyti pasauliui, kokiais ištekliais jie turtingi. Man labai pasisekė atsidurti Baku Europos žaidynių metu, nes tik šis įvykis verčia miestą bent šiek tiek labiau integruotis ar bent jau toleruoti europietišką gyvenimo būdą. 

7. Apsikabinau atsisveikinti ir atėjo suvokimas: 'O dievai, manęs laukia tas pats!'. Buvo miela gauti laišką, kuriame parašyta, jog aš į namus atnešiau žymų kiekį nenuspėjamumo. Tokia jau aš esu - vadovaujuosi savo širdimi ir principais, turiu savo garbės ir vertybių kodeksą, stengiuosi išnaudoti galimybes ir pasiimti tai, kas geriausia iš visų patirčių. Mes juk visi taip, ir mes visi su savo skirtingais kodeksais. Yra keliai, kuriuos reikia nukeliauti vieniems. Mes paliekam viską ir keliaujam, kad surastume kažką, kas... nežinau, gal priverstų pasilikti ar bent jau pabūti ilgiau, kas sukeltų naujų emocijų antplūdį, kas įkvėptų augti. Čia aš išmokau tiek daug visko, bet svarbiausia išmokau suprasti ir žavėtis mažesniais dalykais, paprastesniais. Skraidantys kilimai egzistuoja, bet tik tiems, kurie turi drąsos sulaužyti tą neegzistavimo stereotipą.

8. Liko lygiai mėnuo. Aš bijau grįžti labiau nei kad bijojau keliauti į Baku. Suvokiu, kaip tai kvaila, bet taip jaučiuosi. Nerimas, kad esu pamiršta, kad reikės surasti sau vietą. Ne šiaip bet ką, bet kažką šviesiau nei buvo. Nerimas, kad nebežinosiu kaip elgtis. Tarsi grįžimas iš negyvenamos salos. Baisu, nes reikia atsakyti į klausimą, ką darysiu toliau, nes negaliu grįžti ir būti be darbo. Prašau būti su manimi kantriems, nes šie klausimai yra patys sunkiausi, nes adaptacija iš vienos kultūros į kitą kultūrą šokiruoja ir išsekina. Juk visada reikia turėti planą, bet ne visada viskas vyksta pagal tą planą, o kartais būtent vykdant tą planą suvoki, kad tu jo visiškai nenori.

9. Aš žinau, kad laiko mainai yra stebuklingi, tik reikia turėti kantrybės. Kantrybės ne laukti, o atvirkščiai - nuolat sukti save gyvenimo ratu, juk laikas niekad nestovi vietoje, jis visada juda pirmyn. Čia mano kantrybė jau baigiasi (atsimušinėti vaikinus, kovoti su vėjo maišeliais, naktį pabusti nuo gatvės triukšmo, net būti kantriai kantrybė baigiasi).
Laimė - tai būti užimtam mylima veikla. Susidėlioti prioritetus, užsibrėžti tikslus ir keliauti jų kryptimi, apsupti save žmonėmis, kurie linki gero ir kuria gerus dalykus kartu.

 

siela ant azeri dietos

It was a world I'd never been to and yet had known was there all along, one I'd staggered to in sorrow and confusion and fear and hope. A world I thought would both make me into the woman I knew I could become and turn me back into the girl I'd once been.

Atsakyk man į vieną klausimą, bet nuoširdžiai: 'Ko tikiesi iš Baku?', 'Surasti save.'- buvo mano atsakymas. 

7 mėnesiai atradimų ir praradimų. Tam, kad save surast, pirmiausia reikia save prarast (apie tai aš nepagalvojau atsakydama). Namie aš kiekvieną dieną kūriau savo pasaulį, dėliojau puzlę iš mažų esminio grožio detalių kol vieną dieną pasidarė visiškai negaila ją išardyt. Svarbiausia tai, kad 7 mėnesiai yra visiškas niekis toms dalims, kurios atsparios laikui - jos liko ir yra atsparios viskam.

Atvykus niekas neatstojo draugų kompanijos jausmo, europietiško civilizuotumo, meno galerijų, geros muzikos koncertų, jaukių kiemelių ir terasų bei dar jaukesnių pasivaikščiojimų, pasivažinėjimų dviračiu, filosofavimų prie vyno, sušių gamybos, netikėtų pasimatymų, visokių mažų staigmenėlių. Aš buvau pripratusi taip gyventi Kaune, bet Baku manęs niekas nesuprato, arba suprato, bet nemokėjo užpildyti tos puzlės. Teko išmokt dėliot naują puzlę su absoliučiai kitos spalvos detalėmis. Mano mantra buvo 'nepasiilgau, nepasiilgau, visiškai nepasiilgau'. Cha cha, neįmanoma nepasiilgti visų šių išvardintų dalykų, bet ką daryti, kai žinai, kad laukia metai ir kelio atgal nėra. Aš beprotiškai pasiilgau.

Vis tiek viską daryčiau taip pat. Išraiškingas žmogaus žvilgsnis; mokėjimas suvaldyti savo baimes; suvokimas padarinių kiekvieno kylančio jausmo; atsikratymas nepatogumo būti vienai; išrankumas žodžiams; netikėjimas kiekvienu žodžiu; susitaikymas su tuo, kad tai, dėl ko stengiesi be galo, gali ir neįvykti; kai akys pilnos ašarų, bet situacija tokia, jog nėra, kur pasislėpt, o turi šypsotis; nutylėjimai ir nenutylėjimai; rizika būti savimi nors žinai, kad toje aplinkoje buvimas savimi nepelnys nė vienos simpatijos, nes išskirtinumas yra tai, kas baugina; vertinimas tik dabartinės situacijos suvokiant, kad praeitis jau neturi reikšmės, o ateitis gali viską apverst aukštyn kojom; nesitikėti nieko mainais už gėrį; priimti gerus dalykus nepaverčiant to mainais; pasakyti prašom už tai dėl ko verta, kad tau dėkoja. Aš visada lengvai sakiau, kad nepaisant visko, reikia judėti pirmyn (skristi, bėgti, eiti, šlubuoti, repečkoti, ropoti, šliaužti, bet pirmyn). Dabar žinau, kad nieko tokio grįžti atgal ir užsipilti kuro, kurio trūksta judėjimui į priekį, sustoti ir duoti sau laiko pailsėti. Nieko tokio absoliučiai nežinoti, kur eini, kai nežinai, ko nori.

Kontrastų šalis visad išliks kontrastų šalimi. Dėl visko. Ne ES. Džiaugiuosi būdama svetima, nors neslėpsiu noro suvokti šią kultūrą. Iškilo linksmas vaizdinys - senukas kalba telefonu, stovi po medžiu, o virš jo galvos ant medžio šakos pakabintas jo portfelis. Būna, eini gatve ir saugaisi skrendančių virš galvos šiukšlių ir plastikinių maišelių. Džipų tikrai daug, visi jie arba balti, arba juodi, dažniausiai pirkti už viso gyvenimo paskolas. 'Nepadariau nieko' - reiškia nepadariau nieko blogo, nors nieko ir gero. Nepažįstami žmonės nebijo prašyti susidraugauti, nes nori lavinti savo anglų kabos žinias. Aukštas lygis yra kurti brangesnes kopijas. Viename mieste žmonių daugiau nei trys milijonai, o juos suskirstyti galima į dvi dalis - tipiniai ir netipiniai. Tipiškumas yra noras bet kokia kaina būti geresniu ir pasipuikuoti, narcicizmas, kategoriškumas ir ribotumas; netipiškumas yra savęs suvokimas pasaulio įvairovėje ir noras tobulėti darant kažką gero, išlipimas iš egocentriškumo. Čia pavydas liejasi per kraštus. Žmonių akys čia gyvesnės ir jie daugiau juda, nes negali nustygti vienoje vietoje, niekaip. Išdidūs ir įžeidūs, visuomenės nuomonė labai labai svarbi. Geriau net nepasakosiu, kiek selfių čia darosi. Visur, bet kur, bet kaip. Kiekybė, o ne kokybė diktuoja madas. Aš nesakau, nei, kad tai blogai, nei kad tai gerai. Kiekvienam savo. Man patinka čia išsiskirti, turbūt viskuo tik jau ne ūgiu (kas Lietuvoj daug kam užkliūdavo). Tokie kompleksai, kaip žemas ūgis arba nebarbės figūra dabar išvis atrodo juokingi. Nerafinuotumas, pamaiviškumas, susireikšminimas, netvarkingumas, nepasitikėjimas savimi, tingėjimas pagalvoti ir pasistengti - va čia turėtų būti tikrieji kompleksai, kurių sporto salė, plastinės operacijos ar brangūs blizgučiai niekur nepaslėps. 

Šalis, kurioje pirmą kartą gyvenime pasakiau, kad jaučiuosi diskriminuojama. Istorija nėra rimta, susijusi su mokslais, bet mažiausiai tikėjausi tokį jausmą pajusti universitete. 2-as pusmetis nebus toks geras, koks buvo 1-asis sakė man nuojauta. Tik du dalykai, abu marketinginiai, bet dėstymo kokybė ir grupės absoliučiai skirtingos. Geros reputacijos dėstytojas per paskaitas pasakoja viską išskyrus apie dėstomą dalyką (pasiskaitysit namie), rodo filmukus, pasakoja, koks jis nerealus, kiek visko pasiekęs (wow tikrai, tai kurių galų tu dėstai, jei tau pačiam neįdomu tai), sudarė atsiskaitomąjį testą vien tik iš išimčių, dalyką suprantu, įvertinimas mažas. Grupėj protingų vienas arba du, visi gavo gerus balus, nusirašė nuo praeitų metų, aš kadangi užsienietė, tai aišku jokių atsakymų negavau. Grupinis projektas. Pasiūliau vieną idėją iš praeito pusmečio, kurią gerai įvertino kitas dėstytojas, dar vieną idėją iš Lietuvos irgi puikiai įvertintą. Neužskaitė, bet ir neargumentavo, kodėl (todėl, kad idėja mano, o ne azerbaidžaniečių). Gerai, nesiginčijau. Grupės projekto fiasko, niekas nieko nedaro, aš bandau apie problemas pasakyti dėstytojui, jam dzin, čia grupinis darbas, bandau aiškinti, kad man nėra paprasta integruotis į grupę, kuri nieko nedaro. Grupės vaikinas skambina man verkdamas, kad neturi laiko, viena mergina tyli, nes neranda 'copy-paste', kita mergina dar kažką daro, nes stilius neleidžia būt 'visiška lope'. Žiauriai pykau, žinojau, kokia čia nesamonė bus ir kad padaryti nieko negaliu. Nebent padaryti viską už juos, bet čia jau mano savigarba man neleido. Tas pyktis prasiveržė vienu sakiniu: 'jaučiuosi diskriminuojama ir tai labai negerai'. Parašai į bendrą chatą, nusiunti, ką padarei, o tave ignoruoja. Bet kai jiems tavęs prireikia, tai nors ir iš po žemių iškas. Tada gimsta noras niekuo niekuo nepadėti. Toks azeri stilius, vaikinas, kuris nieko nedarė atėjo pristatinėt. Aš jam sakau: 'O ką tu pristatinėsi, ką tu parašei darbe?', 'Nieko neparašiau, aš vertimus dariau (iš azeri į anglų)', 'Vertimus? Tą vieną pastraipą išvertei?...'. Baisiai įsižeidė, nepristatinės. Kitos dvi merginos jo maldavo, tiesiogine to žodžio prasme maldavo, kad pristatinėtų iki pat paskutinės minutės. Jam buvo labai normalu, kad jo maldauja. Kam taip žeminti save? Nenori, nepadarei, tai ir tylėk. Aš tiesiai šviesiai paklausiau dėstytojo, kaip jūs ketinate įvertinti studentą, kuris nieko nedarė. Atsakymas taip ir nenuskambėjo. Man tai kas, jiems čia gyvent su tokiu savo požiūriu. Tuo pačiu metu kitam dalykui taip pat reikėjo paruošti projektą. Dėstytojas leido pasiskirstyti dalimis ir parašyti, kuris kurią dalį rašė, kad įvertinimas būtų sąžiningas. Pasiskirstėm, parašėm, pristatėm, dirbau su dar dviem vaikinais, viskas puikiai pavyko, vieninteliai iš visos grupės gavom maksimumus ir geriausiai pristatėm, chop chop išvis aš toj grupėj geriausia studentė. Pirmąkart buvo taip fainai po 'man atrodo paprasto' pristatymo, kai visi susižavėję plojo. Tuo pačiu metu du projektai, panašūs dalykai, skirtingi dėstytojai ir va kokie kontrastai, vienoj grupėj manęs nekenčia (be to, buvo iš tos fiasko grupės mergina ir kitam projekte, tai jos grupė išvis nepristatė nieko, nes nepadarė), kitoj grupėj man ploja. Tai kur teisybė?

Labai labai labai daug lemia aplinka, kurioje esam ir žmonės, su kuriais bendraujam. Atsakingi ir neatsakingi, dėkingi ir nemokantys padėkot, pavydūs ir palaikantys. Jau seniai mokausi patylėti ir leisti kitam žmogui išsišnekėti, o wow, kokių dalykų išgirstu, bet labai džiaugiuosi, kad juos pasako, nes jei tylėtų, tai aš esu linkusi geriau galvoti apie žmones. Nusileidau ant žemės, man ankščiau atrodė, kad būti tvarkingam ir atsakingam bei mandagiam tiesiog yra normalu, dabar suprantu kad šitos paprastos savybės jau yra aukštas lygis. Ką jau kalbėti apie sąžiningumą ir nedramatiškumą. Prabanga būti savimi, tik liūdna, kad tie, kurie neturėtų turėti kompleksų, nes yra pasakiškos asmenybės, jų turi daug daugiau negu tie, kuriems išties turėtų būti gėda. Labai juokinga, kai užsideda kostiumą, o čepsi arba sėdėt net 'neišsidrėbusia' poza nesugeba, spajudymąsi gatvėje jau irgi minėjau anksčiau. Arba dedasi dideliu diplomatu ir džentelmenu (čia nebūtinai azeri), bet kai rašo prašydamas paslaugos pamiršta pasisveikinti. Aš irgi pamirštu būna, nieko čia tokio, bet skirtumas tas, kad nevaidinu didžios diplomatės. Nepatiko mergina kompanijoj, nu atrodo viskas su ja gerai, ir protinga ir normali, bet nepatiko, labai užkliuvo jos pirmas žvilgsnis į mane (nužiūrėjo kaip apsirengus ir dirbtinai nusišypsojo), nebūčiau aš, nes po tokio žvilgsnio tiesiog natūraliai pajutau antipatiją ir jau čia mano smalsumas mane nugalėjo, kaip koks žaidimas, ar pasitvirtins ta mano nuojauta. Pasitvirtino. Kai žmonės daug apie save kalba ir nori būti šlovinami neva kokie jie protingi, tai čia pirmasis nepilnavertiškumo kompleksas. Gyvatės tie mūsų žodžiai ir manieros - visos ylos visada išlenda iš maišo. Vi sa da.

Viena ir ne viena. Žiauriai liūdna būti aplinkose, kuriose jaučiuosi viena, bet išmokau kuo daugiau viskuo užsiimti. Būti tarp žmonių, kurie erzina, ne man. Užtat po tokių patirčių labai greitai atskiri, su kuo šilta, o su kuo šalta. Gali sieti bendri pomėgiai, bendra aplinka, bet jokio ryšio. Gali nebūt nieko bendra, bet būt ryšys. Man labiausiai patinka būt tarp žmonių, kurie užsiima savo dalykais, bet būnant kartu gaunasi bendras kūrybinis procesas - durniavimas, kuris yra spalvotas ir skambantis. Kvailioja tik kvailiai? Man atrodo, kad labai atvirkščiai. Kūrybinis kvailiojimas - naujas mano terminas šiai emocijai išreikšti. Ir išties geriausi momentai gimsta su tokiais cirko artistais, bet daug jų raudonojoj knygoj. Žinau tik tiek, kad aš irgi į šitą knygą įsitraukiu ir žinau ką su savim į ją įtraukiu :)
Noriu namo. 

Nėra pasakų, geresnių už tas, kurias sukuria pats gyvenimas

When people talk to each other, they never say what they mean. They say something else and you're expected to just know what they mean [The Imitation Game].

Buvimas su žmonėmis, kurių kalbos aš nemoku, išmokė klausytis ir suprasti. Ne apie tai, kokią informaciją jie skleidžia, bet apie tai, ką jaučia ir kaip jaučiasi. Suvokimas ir nuojauta yra du svarbiausi dalykai, kuriais pradėjau vadovautis bendraujant. Tobulai sukurtas įvaizdis ir surepetuotos frazės griūna ekstremaliomis aplinkybėmis (todėl labai daug žmonių nemėgsta netikėtų situacijų - ne todėl, kad jie negali kontroliuoti situacijos, bet todėl, kad jie negali kontroliuoti savęs jose). Unikalios vandens savybės virsti ledu, skysčiu, garais atskleidžiamos tik skirtingose temperatūrose - taip pat ir žmogaus charakterio ypatumai. Jautrumas aplinkai, galimybė adaptuotis, sumanumas ir kūrybingumas - keturios auksinės savybės, išlikimo asmenybe kintančioje temperatūroje receptas. Žvilgsnis ir balsas yra išdavikai - kai jauti tai, ką tau sako arba tai, ko nesako, suvokimas ateina savaime. 

Veiksmai kalba garsiau už žodžius. Nėra aštresnio peilio už tiesą ir niekas geriau neišlaisvina netikrovės pančių. Išsiskyrimai atneša liūdesį, kurį sumažina tik nauji susitikimai. Būna galvoji, kad esi kažkoks albinosas šiame pasaulyje iki tol, kol nesutinki kito albinoso ir jūs susidraugaujate. Paprastai merginos elgiasi taip ir taip. Žinau, bet aš nesu paprasta mergina. Tikrai? Tai reiškia, kad tu nepaprasta mergina. Taip. Jei nebūtų Kaspijos jūros ašarų, tai nebūtų ir Kaukazo kalnų juoko.  

Iš pokalbio su mama: 'Jei būčiau lesbietė, tai paskyčiau, kad tokia esu ir viskas, ko čia meluot ar slėpt'. Pasaulis margesnis negu margas ir kiekviena spalva jame reikalinga. Man nuoširdžiai gaila tų, kurie bijo kalbėti apie save ir slepiasi po visuomenės normalumais. Kas yra normalu? Dabar gyvenu šalyje, kurioje yra tabu merginai vienai vaikščioti vakare, homoseksualumas išvis uždraustas žodis, 25 metų jau praktiškai senmergė, susitikinėti galima tik su sužadėtiniu, barai tik vyrams, bet palydovių tinklalapis leistinas, šiukšlinti gatvėje galima kur tik pasitaiko ir net labai normalu, ant šaligatvio spjaudo kas antras, ekologija neegzistuoja. Aš matuoju žmogų pasiėmusi žmogiškumo metrą, o ne strandartų liniuotę. Tuos, kuriuos mylim išvis reikia matuoti myliom. Ai, nesvarbu... Šiaip tai viskas, kas tikra, yra svarbu. Nesvarbu tai, kas klastotė. Svarbiausia yra patogiai jaustis pačiam su savimi, savo charakteriu, manierom, baimėm ir svajonėm. Dar svarbiau stumdyti save į visus nepatogius kampus. 

Būna laikas, kai veidrodžio atspindyje dingsta šypsena. Būna labai daug pretekstų sumonstrėti ir išlikti bejausmiu. Šitų pretekstų aš niekada nesuprasiu - su savo monstriukais privaloma susidraugauti, jie nuostabūs padarai, vedantys už rankos pirmyn. Normalu yra suklysti ir vis tiek milijoną kartų bandyti iš naujo. Dėl ko tada gyveni, jei nepildai savo norų?
Nepasotinamas varlės keliauninkės apetitas. Tas mokyklos ekskursijos jausmas, kai lengviau keltis anksti ryte, nes auniesi batus ir žengi per pasaulio slenkstį. Ne, aš neliksiu Baku, nes pasaulis per didelis užsibūti per ilgai vienoje vietoje. Baisoka, nes nežinau, ko noriu, tik tiek, kad esu alkana gyventi.

Šokti gyvenimą reiškia atrasti energiją savyje ir pamažu augti išjudinant visą kūną, nevaidinti, kad įsijautei ir smagu šokt, bet išties jausti muziką ir judėti garsais, judėti netgi tyla. Pradžia nelengva, kol išmoksti išgirsti ritmą ir peržengi susivaržymą juo judėti savaip, bet paskui pasidaro labai lengva, nes žiūrėk, jau pats pasaulis veda čia čia čia...

For the ones I love! Tiems, kuriuos myliu!

The most important people in my life, I am happy to have you! I am lucky to find you in my life, most of you by accidental coincidence choosing right directions. I know those were right directions because I met you and you have stayed in my life accepting me as I am, with all the good and all the bad. 
I appreciate you, everyone for me seems incredible personality. I show it to you, I trust you sharing not only the good and trying to make jokes but also I feel responsible to tell what makes me worried. I never require your attention I just want you to understand me more. You must know with whom you keep in touch for the both side trust.   

Friendship is about support and you have it. I cannot give you all my time and attention but I can give you moments of happiness that I always try to surround myself as well. Moments of warmth and sincerity. It doesn't mean that I will be smiley and easy with you all the time, no. It means I will never let myself to give you a fake smile because you deserve the real one. 

You know, if I love you it means I cannot pretend in front of you. It means you will see me unsatisfied, worried, doubtful, sarcastic, crazy, silent, demanding and seeking for perfection, even more of negative sides that I don't notice myself too much. This is who I am and if you love me I ask you to be patient with me in all those chaotic moments that I'm going through. In the end I will come back to you saying thank you for being my friend, the true and the magic one. But I know you all, to whom I write, are already like that and this is the reason I love you so much.

This love gives me strength, it gives me hope in good people and good decisions, I know I have my army and I am also a part of this to fight for the better world. Thanks for creating beauty together with me. Without you I wouldn't believe in miracles. Without you I wouldn't be the one who I am today. 

I love you being yourself. I feel calm knowing that you are going your own way that you have chosen. You are not only good, but you are the best! At least for me you are, so stay as you are as long as you like and enjoy being that way.

Žmonės, kuriuos myliu! Lietuviškai ir angliškai šis tekstas skamba kitaip, bet gimtiesiems mylimiesiems jaučiu pareigą gimtąją kalba ir parašyti. 

Visi kartu ir kiekvienas atskirai man esate ypatingi dėl tų visų stebuklingų momentų! Visur, kur keliauju, norėčiau susipakuoti jus kartu arba bent pasigamint kiekvieno kloną. Ką aš be jūsų daryčiau? Nebūčiau tokia, kokia šiandien esu tai jau tikrai, todėl esu dėkinga už kantrybę būnant mano mylimais žmonėmis ir mylint mane tokią, kokia esu, nes nepaisant tų gražių ir linksmų momentų, pati suvokiu tą savo sunkų charakterį, man ir pačiai su savimi nelengva. 

O su jumis man lengviau! Man gera žinoti, kad jūs laimingai gyvenat, gera žinoti, kad ieškot ir einat savo keliais, gera, kad dalinatės patirtimis, dalinat patarimus, pasitikit manimi. Aš jaučiuosi atsakinga daryti tą patį. O išties tai viskas gaunasi natūraliai - ypatingai lengva pasidalinti visais gerais dalykais ir pasistengt jus prajuokint ar pradžiugint. Atsakinga jaučiuosi tada, kai turiu pasakyti ką nors, kas man netaip jau ir patinka. Galėčiau nuslėpti visas bėdas, nes juk mes ne koks bėdų turgus, bet prisiverčiu ir pasidalinu, nes žinau, kad ir pati norėčiau to pačio iš jūsų. Žinau, kad padėsiu kuo tik galėsiu. Sunkiausi momentai tam ir duoti, kad pažintum tikrą draugą savo gyvenime. Bet ne visada mus lydi toji draugo nuojauta, nes gyvenimas labai chaotiškas, labai daug visko vyksta. Todėl noriu paprašyti, kad kai manęs ta nuojauta nelydi, nepamirštumėt, kad vis tiek man rūpite. Labai!
Laikas, kurį praleidau, praleidžiu ir dar praleisiu su jumis yra pats tikriausias, tuo metu jūs turite visą mano širdį be jokios vaidybos. Tie nuoširdžiausi momentai visada liks gyvi, nes juose dar iki dabar skamba juokas. 

Gera jūsų pasiilgti, gera planuoti mūsų pasimatymus, gera susirašyti. Aš ne viena, nes turiu jus - laiko ir patirčių patikrintus Žmones iš didžiosios raidės! Būkit savimi, būkit tokiais, kokias tik norite būti, nesislėpkit po jokiais visuomenės standartais (o jūs tokie ir esat) - dėl to aš jumis žaviuosi, juk dėl to aš jus ir myliu. Mikė sakė, kad šis žodis ne rašomas, o jaučiamas, tai aš tada dvigubai: jaučiu tai, ką rašau. 

   

blevyzgos

Man taip visad ir atrodo, kad nieko rimto, nieko doro aš čia neparašau, tik blevyzgoju...

Moters diena man niekad nebuvo svarbi, nes nesuvokiau ir nesuvokiu jos koncepcijos. Kai buvau vaikas, tai man net neįdomu buvo, nes niekas manęs nesveikino. Kai buvau paauglė, tai buvo smagu tądien gaut gėlių nuo vaikinų ir reikėjo kovot prieš šeimos vyrus, kad 'ei aš jau ne be vaikas, mane irgi sveikint reikia'. Ir dabar man dar kažkaip tas moteriškumas atrodo tokia didelė paslaptis... Gal tik tiek, jog noras būti princese pavirsta į norą būti vertinamai, pastebėtai ir turėt priežatį šypsotis. Daryti tai, ką nori, tai ką jauti, ir viskas. Nesiaiškinti niekam dėl savo veiksmų, būti laisvai artimiausiu žmonių pasitikėjimu, suprastai ir sulaukt palaikymo. Visa galia slypi asmenybės žavesy. 

Jeigu manęs paklaustų, kas mano autoritetai, tai... juoktųsi turbūt, aš pati juokiuosi - Audrey. Beyonce ir Pepė. Jomis aš žaviuosi. Idėjomis ir ypatybėmis. Užsispyrimu pasiekti savo. Savo - tai ko alksta. 

Audrey asmenybės spalvingumas juodai baltam ekrane. Kam prisitaikyti? Kiekvienas turi savo stilių, kai tu jį surandi, būk savimi. Breakfast at Tiffany's mane privertė ją įsimylėt. Ne ją, bet sugebėjimą perkūnyti: moterišką neapsisprendimą; kovą su savimi ir galiausiai pasiduoti sugebėjimui klausyti savo širdies; perlipti principus ir parodytį rūpestį; neduoti vardo katinui tuo pačiu duodant jam vardą; sugebėjimą pamesti ir sugebėjimą surasti. Ją aš galėčiau cituoti, cituoti ir dar kartą cituoti. 

*I never think of myself as an icon. What is in other people's minds is not in my mind. I just do my thing.
*Since the world has existed, there has been injustice. But it is one world, the more so as it becomes smaller, more accessible. There is just no question that there is more obligation that those who have should give to those who have nothing.
*When you have nobody you can make a cup of tea for, when nobody needs you, that's when I think life is over.
*If I'm honest I have to tell you I still read fairy-tales and I like them best of all.
*If I get married, I want to be very married.
*For beautiful eyes, look for the good in others; for beautiful lips, speak only words of kindness; and for poise, walk with the knowledge that you are never alone.
*I love people who make me laugh. I honestly think it's the thing I like most, to laugh. It cures a multitude of ills. It's probably the most important thing in a person.
*I decided, very early on, just to accept life unconditionally; I never expected it to do anything special for me, yet I seemed to accomplish far more than I had ever hoped. Most of the time it just happened to me without my ever seeking it.

Kai buvom vaikai, tai buvo 'privaloma' rinkt įžimybes. Manęs paklausė: 'Ką tu renki?'... Kaip tai ką renku? Kaip tai rinkt įžimybes? Kas tos įžimybės? Nu aš tai klausausi muzikos tokios ir tokios, bet tai kodėl aš dabar turiu rinkt apie tuos atlikėjus kažką? Nu gerai pradėjau ir aš klijuot ant lapų iškarpas, rinkt plakatus, skaityt naujienas, keistis - neįdomu man buvo, bet kadangi visi rinko, tai ir aš laikiausi stiliaus. 

Kodėl Beyonce? Nes pažiūrėjau dokumentinį filmuką apie tai, kaip ji kūrė 'Who run the world?'. Ir viskas. Veržlumas, užsispyrimas įgyvendinti savo viziją, nėra žodžio 'ne'. Dainos kaip dainos, muzika kaip muzika, bet atlikimas, pasirodymai, meilė ir atsidavimas šokiui. Nuo tada man visada įdomu, kokia bus nauja idėja, kaip ji ją atliks, ką parodys pasauliui. Aš jau nekalbu apie energiją, kuri motyvuoja pačią judėt pirmyn. Pasižiūri ir sakai: 'Viskas. Šoksiu'.

Pepė. Keista įvardinti knygos ir animacijos personažą. Keista matyti tame personaže pavyzdį. Bet ji kieta pana! Linksmumas, žaismingumas, kūrybingumas, pozityvumas, nepripažinimas nesėkmės, blevyzgos blevyzgos blevyzgos...

Autoritetai reikalingi tam, kad tikėtumėm, jog įgyvendinti savo planą tikrai galima. Tik reik užsispirti pasirįžt :) 

the hardest feelings

Writing is a part of my way fighting with all the bad, all the wrong, all my fairs and my doubts. It's like a promise to myself. For example, if you want to do something and you tell it to someone you feel more responsible for doing it because that someone will ask: so? and what will be your answer, did you do or did you not? When you write something it's stated, it becomes more real and tangible than just a thought flying in your mind.

I chose a topic that challenges me. I am not only driven by good feelings. Actually, opposite. 

1. The worst feeling is to understand that someone you love with all your heart rejects you. You ask yourself why, how, are you wrong and bad... 

I will never understand how a woman can leave her kid. She caries a miracle in her body for nine moths and then refuses to raise it. I will never understand how a man can leave his child as well. It creates a big complex of being unloved and not appreciated for so long.

I will never understand how someone can pretend to be a true friend when he/she is actually searching for something to gain. Friendship is about support, feed-backs and good-will for each other in any case. We still meet after months and years spent separately and in different directions. We trust, we disappoint, we conflict, we come back saying sorry and we are forgiven, we learn from our mistakes and we don't repeat them because we care not to hurt other's feelings and we enjoy to have fun, to understand jokes, to waste time for friendship that is not really wasting time but having priceless holidays. 

I will never understand a marriage based on everything but love. You do not love so you leave saying 'sorry, I do not love you, I want true love in my life and it is not you, you deserve someone who loves you back.' It should be done as soon as realized. How long do you need to be brave and to understand that you do not love him or her? Waking up near a person that is a stranger to you because you do not feel him/her and you don't know anything about his/her deepest dreams, that person doesn't shine in the morning because of your 'love' and you still acting a joke called marriage - that is a tragedy of life.

2. Letting go.

How to let go? I don't know. My dreams that I did not fulfilled are still in my heart reminding me about things I haven't done. My promises that I missed to keep are stepping on my conscience. The promises that are made for me but never kept are destroying my trust in people. The mistakes I made, the past - it goes away then it turns around and comes back. How to let go of dear people who go away and never turn around to come back? How to let go of adorable moments that you want to keep forever? How to let myself go from somewhere I belong? My answer to this question was found: 'best things always come back'. They do. What is meant to be happens one way or another.
Letting go is never real unless you give up. Yes, there are times you must give up. Give up and let go of everything that is not yours, that doesn't belong in your life. This is not the hardest feeling at all: when you let go of something you don't need you feel relieved. The hardest feeling is to let go of something you cannot survive without, same as you cannot survive without oxygen. 

3. Staying in a comfortable routine of the same and the same and the same.
There is no easy way. Everything what is comfortable is boring and gives you chill, relax but happiness. Routine is something you get used to and you never value the magic of it. You only feel good and proud when you know you tried your best, when you really deserve it. Your efforts in everyday life give you a smile. Why kids are so happy? Because they don't know what is routine. If something is boring they stop doing it or they start creating the opposite way. New and unexplored awakes a little fair of unknown, when you get through this fair you feel happy. How can you settle for something boring when the world invites you to see it? Knowing what, how and when gives us security and sometimes we need it also, but no good sailor ever was trained in a calm sea. I love comfort but if it's for too long I get lazy and after all not happy doing nothing about what I want.  

4. Hope. It is the strongest.
You just hope, you wish, you never know. The power is not in you anymore and all is left is hope. For someone to recover, for success, for having a better tomorrow, for everything in what you've already lost your believes. It is the last straw in the ocean, if you lose hope you just drawn.  

5. Forgiveness. 6. Losing. 7. Jealousy. 8. Guilt. 9. Emptiness. 10. Empathy. 11. Missing. 12. Love.  

The only way is trying to understand all those feelings, when do they come, why do they come, with whom, how do they impact you. All of them are tricky, playing with you and taking the lead. All of them cause the most important actions and decisions of your life. Final move is on you, will you choose to cheat with those feelings or to accept them. Avoiding them doesn't mean you get rid of them, they will come back to you anyway. Accepting them means accepting yourself and trying to figure out what is next, how will you manage, how could you improve and make yourself better, at least a little little better everyday.     

      

Sri Lanka: HOLIDAY'ing

Išvykimas: susidėjau daiktus per 15 min., nes visą naktį sedėjau socialiniuose tinkluose. Tie, kurie yra keliavę su manimi arba matę mane besikraunančią daiktus lengvai įsivaizduoja: po visą antro aukšto koridorių išmėtyti rūbai, aš lengvoj panikoj, dar šlapiais plaukais, net neturėjau kada išsidžiovint, nes užsakytas taksi atvažiavo 10 min. anksčiau. Zsofi iš manęs juokiasi, aš sakau jai: ko labiausiai nemėgstu tai skubėt, palauks tas taksi, pats kaltas, kad per anksti atvažiavo... Važiuojam pasiimt dar vieno vaikinuko (pasiklydom aišku su taksistu, kurio galvoje ne kas kitas, o kiauras kibiras), kuris išvis eksprontu sėdėdamas bare sumastė, kad puiki mūsų Šri Lankos idėja ir varys su mumis, taip nusipirko bilietus. Bet fainiausiai tai nusipirko bilietus Beatričė. Aš jai rašau: 'Ką veiki tada ir tada, gal nori į Šri Lanką?', kitą rytą ji nusipirko bilietus ir buvo aišku, kad susitiksim Dubajuj.

Atskridom į Dubajų. Nekalbant apie puikų oro uostą su palmėm, aptarnaujančio personalo vyrus, kurie beveik nekalba su moterimis, nuolatinę kovą su internetu ir t.t. svarbiausias įvykis buvo susitikt su Beta, kuri turi atvykti po kelių valandų. Tuo tarpu mūsų trijulė jau Dubajaus centre, žiūrim fontanų šou, labai juokinga buvo, kad visi vaizdu mėgaujas per išmaniųjų ekranus, bet aš irgi prisijungiau, kad jums parodyt:
  

Burj Kalifa - aukščiausias pastatas pasaulyje. Bilietai užsikelti nupirkti, Betos dar nėra. Panika, nesusiskambinam normaliai, baisu kad pavėluos, baisu, kad nepasiklystų kur nors. Mergaitei už bėgimą reikia medalį įteikt, viskas paskutinėm minutėm ir viskas pačiu laiku - mes grožimės nuostabia Dubajaus naktine panorama. Mūsų jau visa kompanija, keturi - puikus skaičius, praeities ateity visi klausė iš kur mes, tai toks eilinis neeilinės kompanijos prisistatymas: mes abi su Beta esam pusseserės iš Lietuvos tik aš šiuo metu gyvenu ir studijuoju Baku, o ji gyvena ir studijuoja Londone, plius dar lenkas su vokiete/vengre, kurie irgi studijuoja Baku (Londoną žinojo visi, Lietuvą gal koks trečdalis sutiktųjų, ar bent jau Baltijos šalis, o apie Azerbaidžaną girdėjo gal koks 1 proc., jeigu ne 0,1). Sugalvojom paatostogaut Šri Lankoj. 

Su emiratų avialinijomis (prabangiai) atskridom į Colombo - sostinę. Čia per daug neišsiplėsiu, nes nėr ką ten veikt išskyrus tai, kad galima vidury nakties nuvažiuot ir išsimaudyt jūroj, kur maudytis dėl bangų stiprumo naktį uždrausta, bet mes 'pabraidžiojom', grįžom visiškai permirkusios, o aš dar ir nubrozdintais nuo smėlio keliais. Gimė bairis 'so messy and sandy holidays', milijonas juoko, nuo kurio skambėjo visas hostelis, pirmas karis, kurį valgėm (skanus), varguoliškas centras, nerealios turgaus pardavėjų manieros (aš susidomėjau kelnėmis, tai man bėgiojo po visą turgų ir nešiojo modelius ir spalvas, kokių tik norėjau, bet bėgiojo sprintu, net nespėji sureaguot, o jau atskuodžia, tu tik pirk, kiek kainuoja? kiek siūlai? o tai kiek kainuoja? 30 eurų. Pirksiu už 15. Dar bandė su manimi ginčytis, bet galiausiai jau deda man tas kelnes į maišelį, tylėk ir eik nusipirkus greičiau iš čia. Tada aš sakau ne, turiu tik 10 dolerių nebent (o gal ir dar mažiau, jau tiksliai nepamenu), bet tada pardavėjas pats mane iš to turgaus išvarė. Kalbant apie derėjimąsi, Negombo derėjausi dėl odinės kelioninės tašės, bet paskui sugalvojau, kad ai nebenoriu, tai tada pasiūliau 20 eurų už ją, kad atsotų nuo manęs. Pardavėjas baisiai įsižeidė ir pasakė: 'Jūs esat graži moteris, bet jau suvokimo apie verslą absoliučiai  neturit!', aha, galvoju, kad tu žinotum, šiaip tai baigiau vadybą ir verslo administravimą.  Aišku, diplomas nieko nereiškia, reik pasitikėt šri lankiečio verslininko žodžiais :))) Galiausiai, mano patarimas, jei planuojate skristi į Šri Lanką ir atvykstate naktį, imkite taksi ir važiuokite ne į Colombo, bet į Negombo.

Iš Colombo sėdom į traukinį link Hikkaduwa (ačiū Simui už kelionės maršruto patarimus, kuriais sėkmingai pasinaudojome, kurie netgi išgelbėjo :)). Pirmoji kelionė traukiniu buvo įspūdinga - kaina apie 1 ar 2 eurus, o atstumas 114 km. Nusipirkom šviežių skaniausių gyvenime valgytų ananasų, skanavom sėdėdamos sau tarpdury tarp vagonų ir mėgavomės vaizdu į jūrą pro plames. Traukiny sutikom šrilankietį, kuris užkalbino mus angliškai, vokiečių mokytojas, davė patarimą išlipti pusiaukelėj ir  pamatyti brangakmenių kasyklas, vaistažolių ir vaismedžių sodą bei 'Blue Lagoon'.

Mėlynojo mėnulio akmens kasyklose prajuokino didžiulis pardavėjo noras su mumis nusifotografuoti, o darbuotojas, kuris tam 'šuliny', tai labai džiaugėsi pozuodamas, nu tai ką, irgi nufilmavau, kad laimingesinis būtų.

Atvykom į 'Blue Lagoon' - nepasigailėjom! Gavom smagų 'šoferiuką', kuris visoms padovanojo po gėlytę, matėm beždžiones, krokodilus, kaip gamina cinamono lazdeles, gavom žuvyčių masažą, sudalyvavom 'užkalbėjimo' apeigose, pačilinom sau kateriuke priešais saulę ir tiek.

Zsofi vairuoja katerį. Mano komentaras: puiki šturmanė - plaukiam tiesiu taikymu į krūmus!

Nekreipkit dėmesio į klykavimus per daug, pripraskit, nes jų dar bus nemažai, ypač mano, nu bet ką daryt, kad nemoku neklykaut, man smagiau taip turbūt. Oi, man tos žuvytės priminė Vilniaus g. Kaune su reklaminiais plakatais, bet gal jūs geriau Šri Lankoj pabandykit.

Dar buvo ajurvedos ir masažai, visokių vaistažolių tyrinėjimai, kelionė į Hikkaduwą - atvykom jau sutemus, pižoniškai vakarieniavom paplūdimio restoranėly su vaizdu į jūrą (nors jau mažai matėsi), kojos smėliuky, gėrėm mango ir kitokių vaisių kokteilius, valgėm žuvį ir krevetes, blynelius su ledais ir tirpom, kaip gerai ir kaip skanu... nustebino Mario Basanov muzika, 'I'll be gone' popoliarus hitas Šri Lankoj pasirodo. Atsikėlėm sau tvarkingai į Jungle Beah keliaut, o Witek guli lovoj judina pėdas ir sako: aš keliuosi keliuosi ir einu, nu gerai tuktukas gali 10 min ir palaukti, galiausiai jau panos laukia manęs, kol sumokėsiu už kambarį, aš aišku postinu foto mūsų iš paplūdimio, kol dar nereik važiuot, o paskui jau nebėra Witeko. Beta sako, nu nejaugi nuėjo atgal į kambarį. Akurat, mums važiuot reik, mes jau išsiregistravom, o jis grįžo atgal miegot, pasižadinom, išvažiavom į džiunglių paplūdimį. Prisipirkom visokių skanumynų, arbūzų, bananų, mango, pyragų - vaisiai neapsakomo gardumo. Paplūdimy visur gultai, aš dar hamake chilinau sau po palmėm ir varėm su Beta ištirt džiungles. Užsikabarojom ant uolų ir sudalyvavom vaizdo klipo filmavime.

Kita stotelė - Galle. Kur norit nakvot? Ten, kur pigu ir yra wifi, visa kita nesvarbu (mes su puske - šiuolaikinė, pati save stebinanti 'dideliais' reikalavimais karta). Aš prisimenu kovojau su svečių namų šeimininke, kad visai pas juos tas wifi neveikia, dar paprašiau perkraut modemą, o modemas pajungtas viršuj aukštų lubų, kur neįmanoma pasiekt, tai ji su šluotkočiu daužė jį, kad persikrautų. Miestelį vyko 'karnavalas', nesuvokiamo tikslo su nesuvokiamom agitacinėm iš proto vedančiom kalbom, kurios girdisi per visą miestelį iki paryčių... Atsivalgėm kario patiekalų už visą kelionę, pasivaikčiojom po naktinį Galle, kur nesimato nieko nieko, bet ryte pakartojom savo pasivaikčiojimą, aš atsikėliau kinietė nuo saulės užtinusiais vokais, išgėrėm šviežio kokoso irgi kažkaip vieno per visą kelionę užteko (paskui gėrėm vaisių sultis ir happy hour kokteilius). Vakare pakeliui namo užklydom į smagų koncertuką. Jausmas toks, sėdi vidurį aikštės, klausaisi muzikos, toj aikštėj tokia visisška Europa, o už aikštės ribų ant šlaito šri lankiečiai sustoję (apie 10, 15) visi stebi mus, tamsu nesimato jų, bet jausmas tai toks ypač keistas. 

Vykom į Mirissą autobusu. Irgi papigiai už keletą eurų. Reikėjo persėsti. Fainas momentas - išlipam iš autobuso ir groja garsiai x pavadinimo miestelyje 'You're so beautiful!', einam dainuojam sau, visiška laisvė. Prisikabino prie mūsų kažkoks vietinis, paklausė, kur vykstam ir tipo lydi į autobusą. Palydėjo, atsisėdom, o jis tiesia ranką: 'money money (pinigų)', aš jam sakau: 'už ką tau tų pinigų, kad tu mums net tašių nešt nepadėjai', o jis :'tai aš jums vietą autobuse parūpinau'. Nu sukčius visiškas, aš jam piktai sakau 'go away (eik šalin)', nu tai nuėjo. Nemandagumo viršūne patapdavau kartais, bet kitaip ten su jų naglumu neįmanoma. 

Dievų paplūdimys - Mirissa! Sakėm grįšim ten tikrai. 3 dienos rojaus. Atsitiktinai ieškant interneto (cha cha cha) ir einant patikrint jūros atradom puikią vietą 'Sunshine', kurio barmenai tapo mūsų draugais, geriausia virtuvė, šokdinanti muzika, smagiausias aptarnavimas, tapom nuolatinės lankytojos, prisiragavom visko, ko tik įmanoma turbūt, susipažinom su gražuoliukais australais, maudėmės lietuje, naktyje po žvaigždėmis, maudėmės ir dar kartą maudėmės, deginomės ir grožėjomės Indijos vandenyno rojaus paplūdymiu. 

Susiorganizavom VIP plaukimą žiūrėt delfinų, suitarėm laiką anksti ryte, baisiai anksti ryte (aišku Witek'as neatsikėlė, tik pasiuntė delfinus ir banginius į visas puses, jo bairis buvo: 'mirštu mirštu', mes: 'tau duot vaistų?', jis: 'man nereik vaistų, aš tiesiog mirštu', mes: 'išgerk tabletę, nemirk', jis: 'nepadės man tabletė, aš vis tiek mirsiu'... laimei, dar iki šiol nemirė. Pavėlavom 5 min., niekas mūsų nelaukia (paskui sutikom vaikiną, kuris viską organizavo įsižeidusį, kad nepasirodėm, nes mums ir pusryčius paruošė, bet matyt kažką netaip susiorganizavom). Ką daryt? Pasigavom vietinį tuktuką ir liepėm vežt mus žiūrėt delfinų. Tuktukai kaip kokie svajonių džinai, susistabdai, pareiški savo įnorius, o jie pildo, pačioms rūpintis niekuo nereikia. Pareiškėm griežtai savo kainą, kokią mokėsim, liepė mums niekam nesakyt, bet sutaupėm 10 eurų. Delfinai delfinai delfinai!!!!

Verkėm išvažiuodamos iš Mirissos, viskas ten nuostabu, palikom pirmą dalį širdies ten. Gyvenom sau smagiai su beždžionėm (video FB įkeltas), Beta sako: pasėdim dar čia ant suoliuko kieme biški pailsim. Tyla. Ir prasidėjo beždžionių šou: su vaikiukai per laidus nuo vienų namų stogų ant kitų keliavo, daug jų, taip vikriai viena paskui kitą... Atsikeli sau ryte, žinai, kad oras bus geras, jei apsiniaukę, tai vis tiek šilta, jūra vietoj, žuvis skaniausia pasaulyje, happy hour koteiliai po 2 eurus, bulvytes fri išvis nemokamai duoda, muzika bus gera ir nuotykiai laukia. 

Toliau buvo Yala safari. Nepaliko didelio įspūdžio, nes jau buvom išlepintos nuotykių, tai aš prabangiam safari džipe pramiegojau visą laiką... Sumokėjom daug pinigų, bet gamtai neįsakysi, užtat dramblys pasirodė per keletą metrų nuo mūsų - sau natūraliai modelio eisena ėmė ir praėjo.

Kaip pabusti Ella'oje apsuptoms kalnų ir krioklių? Nenorėjom likt miestely, kurio pavadinimo nepamenu, nes mums jis labai nepatiko, ir susirgom keliautojų sindromu. Palikom Witek'ą su Zsofi ramiai leist laiką, o pačios susirinkom šmutkes ir ieškot paskutinio autobuso. Einam, klausinėjam, vieni sako vienaip, kiti kitaip. Tuktukai aišku sako, kad viskas, autobuso nebebus, siūlo važiuot su jais už 5000 (35 eur), mes deramės, nusprendėm, kad važiuotumėm už 2000 nebent (15 eur). O jie derėtis mėgsta, mes išsiaiškinom, kad autobusas atvažiuos, įsimylėjom vienos kavinės savininko gerumą mums padėti ir sergėjo jis mus pusantros valandos, kol sulaukėm savo autobuso. Per tą pusantros valandos tiek visko įvyko, kad prabėgo mums laikas kaip 15 min. Visą laiką bandėm atsikratyt tuktukų. Topas buvo tai, kad mergina ant motorolerio atveža vaikiną, jis ateina prie mūsų ir sako: 'jūs į Ellą važiuot norit?', mes nustebusios, kad jis žino: 'taip', jis: 'tai gerai, aš jus už 2000 nuvešiu', mes: 'ačiū, mes autobuso laukiam', jis: 'autobuso jau nebus', mes: 'tai gerai, palaukiam, jei nebus autobuso, tada galėsi nuvežt', palūkuriavo jis keletą sekundžių, atvažiavo jo draugė su motoroleriu, pamojavo mums ir išvažiavo. Supratom galutinai, kad autobusas tikrai bus. Visas miestelis galiausiai jau žinojo, atvažiuoja mūsų autobusas, visi mums iš tolo šaukia, jūsų jūsų jau! Autobuse vairuotojai persodino kitus žmones tam, kad mus kartu pasodintų, tašes nunešė, atėjo pažadint, kad jau mūsų stotelė ir paleido vidurį kalnų. Ten laukė vienas vienintelis tuktukas ir nuvežė į apartamentus kalnuose (mes nieko neužsisakinėjom, bet kai rašau, tai toks jausmas, kad pats ponas dievas mums šią kelionę suorganizavo). Girdėjom krioklius, bet dar nematėm. Nerealus jausmas buvo ryte atsikėlus bėgt į terasą pasižiūrėt, kaip viskas atrodo. Pasaka.    

Išėjom į kalnus. Mus pasivijo kalnų 'šamanas', aprodė apylinkes su arbatos plantacijom, mimozom, mango, bananais, laukinių bičių aviliais, gyvačių slėptuvėm, užlaipino mus po kriokliais išsimaudyt, prifotkino, parūpino šamanų lazdas, viską papasakojo. Super. Ant kalnų olų sutikom prancūzus, jie dar romantikos pridavė mums komplimentais ir gera nuotaika. 

Ella! Čia palikom kitą širdies dalį.

Išvykom su paskutiniu traukiniu žiūrėt saulėtekio į Adam's Peak. Sugalvojom nusipirkt traukinio bilietą ne antra, o trečia klase, juk reikia viską išmėgint. Sėdėjom 5-ese ant 3-viečių suolų, visi į mus pirštais rodė tiek iš išorės, tiek iš vidaus, bet nepiktybiškai, o kaip į zoo gyvūnus nematytus ateivius, tėtis mažam vaikui ant rankų rodo į mus ir sako: 'pažiūrėk pažiūrėk', aš užsimiegojus vos moters nenurengiau, nes sumaišiau savo skarą su jos ir kad traukiu nuo jos ją sau užsiklot... Beta sugalvojo planą, kaip mes juos visus iššaudom tam traukiny ir išmetam iš važiuojančio traukinio, nes jų vis tiek niekas nepasiges. Smagu buvo, Atvažiavom vidurnaktį, pasigavom tuktuką ir liepėm vežt mus žiūrėt saulėtekio. 2 valandą nakties pradėjom lipt laiptais, akmeniniais, dvigubų laiptų dydžio, nepatogiais... Po 15 min. galvojau, kad nebegaliu, po 30 min. galvojau, kad neįmanoma, bet jau pati kalta, kad esu čia, po 1 val. motyvavo tai, kad jau pusė įveikta, demotyvavo suvokimas, kad dar tiek pat ir lengviau nebus. Pirmoj sustojimo vietoj Beta nepirko vandens iš principo, nes tris kartus brangiau ir neįmanoma nusiderėt, antroj sustojimo vietoj aš nepirkau vandens iš principo, trečioj susotjimo vietoj mums neberūpėjo, kiek kainuoja vanduo. Kad liptum ir būtų ramu, tai ne, turistai maišosi po kojom, prekybininkai šūkauja, visur indiška muzika nervais groja, Beta: 'Nuoširdžiai nekenčiu indiškos muzikos!'. Lipi, visiška tamsa, nematai jokių kalnų, tik žvaigždes ir žibintų lemputes, kurių pabaigoje viršūnė. Naktį neatrodo taip baisiai aukštai, kaip dieną. Užlipom per 2,5 val. su sutojimais, nulipom bėgdamos per 1 val. Bėgam žemyn dideliais šuoliais nuo laipto ant laipto ir nesuvokiam, kaip sugebėjom, bet tai kaip sugebėjom užlipt. Dieną niekaip negalėtumėm, nes šviesu ir aišku, kaip nenormaliai aukštai. Viršuje nežmoniškai šalta, drebi ir lauki kartu su visais. Nervuoja. Kažkaip jokio malonumo. Tada tamsuma pradeda sklaidytis. Sekundėmis atsiveria milimetrai begalybės. Kalnai, rūkas, žaluma, telkiniai.... Nepsakomo grožio dangus. Pirmieji saulės spinduliai. Tuo metu norėjosi taikos ir ramybės širdyje, kažkokio 'išsivalymo', bet nebuvo. Susižvalgėm lipdamos žemyn ir nesupratom, kodėl nejaučiam jokio stebuklo. Todėl, kad nemiegojusios, kad pervargusios. Suvokimas atėjo su laiku. Kai labai nori, tai viskas įmanoma!

Sėdom į autobusą, kratė taip, kad pažadindavo iš miego kritimas iš sėdynių. Nebepirkom 3 klasės traukinio bilieto į Kandy - užteks išbandymų. Patogiai įsitaisiusios važiavom: miegi, pramerki akis ir atrodo, kad vis dar sapnuoji kalnus, palmes... Žalia žalia kur dairais - laukinė žodžiais neapsakoma gamta. 

Atvažiavom, iškart gavom gerą svečių namų pasiūlymą, įsikūrėm, bet neveikė wifi, tai nusprendėm išsikraustyt kitą dieną... pas tarakonus, bet su internetu. Pirmą dieną susiradom tuktuką ir liepėm mums surasti kavinę, kur veikia internetas, skanu, nelabai brangu ir gražu. Vargšas... Bet surado. Grįžom pavakariais su tikslu pamiegot keletą valandų ir tada apžiūrėt miesto. Optimistės, po pusantros paros nemiego ir laipiojimų bei kelionių tarp miestų traukiniais, mes dar tikėjomės surast jėgų. Po kelių valandų miego pabudau visa panikoj kuo greičiau išjungt žadintuvą, kad tik nesikelt. Ryte susirinkom daiktus, aš einu ir šaukiu: 'beždžionės beždžionės, ateinat čia padėt tašę man nešt' (negalima per ilgai Šri Lankoj užsibūt).

Persikraustėm pas tarakonus, bet to dar nežinojom, skaniai papusryčiavom, susiradom naują tuktuką ir iškeliavom į Sigiriya. Lipt aukštyn 15 min. buvo juokų darbas, užbėgom tais laiptukais. Bandėm atsikratyt visų 'gidų' ir 'gerbėjų'. 'Jūs turi gidą?', 'Mums nereikia gido', 'Aš būsiu jūsų gidas', 'Nebūsi. Mums nereikia gido', ir seka iš paskos... Sutikom beždžionių lipdamos, kokios jos fainos, laksto sau kaip kokios voverytės. Pasakų vaizdai. Trečią dalį širdies palikom Sigiriya'oj. Tada pasivaikščiojom su drambliu ir iškeliavom namo. Važiavom ir pradėjom dainuot, tuktukas pagyrė, kad gražiai dainuojam, tai nebenustojom (gal paskui ir gailėjos, kad pagyrė). Lietuvos himną irgi sudainavom :) Tuktukui nuleido padangą, sudalyvavom jos keitimo procese, grįžom išalkusios, kaip vilkai, nuėjom į 'savo' užsidarančią kavinę ir privertėm padirbėt juos ilgiau. Pakeliui pas tarakonus dainavom visokias kalėdines ir naujametines dainas (sakiau, kad negalima per ilgai būti Šri Lankoje). Kambary turėjom dvi dvigules lovas, miegojom vienoj apsuptos savo išdėliotų daiktų per visą lovą ir aš dar iš baimės visa susisukus į Betą. Užtat buvo labai gera motyvacija keltis anksti ir lėkt greičiau žiūrėt mažiukų drambliukų.  

Mūsų mielasis tuktukas, su kuriuo praleidom dvi dienas kely, visur nuvežė, pasipuošęs iš ryto atvažiavo mūsų pasiimt, laiku nė minutės nevėlavo, visur laukdavo. Bet durnas kaip batų aulas. Mes jam sakom, kad norim su autobusu važiuot tiesiai į Negombo, kad neverta mums grįžt atgal į Kandy ir švaistyt laiko. Jam sumokėsim pilną kainą, kokią sutarėm, bet tegu veža mus ne į Kandy, o į autobusą į Negombo. nesuprato jis nieko... Rodom, gestikuliuojam. Jis siūlo važiuot su juo už 3000 (20 eur), mes sakom: 'Viskas, nėr pinigų, paskutinė diena. baigėsi pinigai, važiuot galim tik autobusu' ir prašom išsiaiškint, kaip mums nuvažiuot, o jis mums siūlo mažesnę kainą ir liūdnu balsu sako linguodamas galva 'nėr pinigų, nėr pinigų', mes: 'važiuok atgal, mes norim pasiklaust kur autobusas', jis: 'nėr pinigų, nėr pinigų...', aš jam gestikuliuoju, rodau, jis ale supranta ką sakau, nors visiškai nesupranta, baigėsi kantrybe, aš jam sakau jau piktai: 'tuktuk, do you know bus, b.u.s. (ar žinai ką reiškia a u t o b u s a s)', tada beviltiškai susiėmiau už galvos ir sakau 'oh my god...', jis iškart susigriebė, kas čia vyksta, ir greit nuvažiavo aiškintis, kur tie mūsų autobusai (faina ta jų kultūra, kuri nemėgsta liūdinti žmonių). Baigėsi tuo, kad nuvažiavom laukt autobuso, išlipom, jau sako tuoj atvažiuos ir pravažiavo autobusas, pražiopsojom, tuktukas į paniką, sėskit greit sako, Beta su daiktais tik įšoko į važiuojantį tuktuką ir lekiam vytis autobuso, susistabdėm, įsėdom ir išvažiavom į Negombo.

Paskutinė naktis Negombo, gavom puikų kambarį, jau išmokom ko reikalaut, jokių tarakonų, vaizdas į jūrą ir paskutinis saulėlydis Šri Lankoj.

  

Dear Human

First of all, what is human or who is Human? How does it feel to be a human? 

1. Are you someone inspiring others, supporting friends, creating dreams and trying to make them come true, fighting for your happiness? 

2. Are you someone sitting at home doing nothing, being sad about your miserable life, complaining and searching for excuses all the time?

Yes, it is strict in my mind and there is no golden mean in it. What about me? Sometimes I am first, sometimes I'm second... 

It's impossible always to be happy, positive and active. There are not only good surprises of this life but also very bad 'surprises' that make you struggle, that make you worry, that make you very very sad and you cannot fight against because they are not in your control.

The good thing is, those bad surprises are not in your control. Why is it a good thing? I agree, it is bad because there is nothing you can do about it, but it is also good because you have nothing to do with it. All this wrong happens not because of you and you are so right to understand what is so wrong.  

What can you do about it? 

a) Maybe nothing... (just choose the second option). I will not comment it because if you choose to accept that bad, it means you become one of that wrong system, and that's why there is no point for you reading what I am writing here anyway. 

b) Maybe something... And that something belongs only to you. Only you can make yourself happy, only you can decide what is good for you and what is not. Only you make choices of your life and then only you are responsible for them. It's freedom for you to have your own opinion, your own thoughts, your own desires. Life has so much to offer - infinity number of opportunities you even get lost to decide what you really want and what direction to follow. My answer is simple: follow your heart but don't lose your brain. 

What about me? I think I lose my brain so many times following my heart, but my heart never disappoints me at the very end and my intuition leads me somewhere I belong. I just try to become more and more honest to myself everyday about everything: what I want and what I don't, what I like and what I don't, what is worth and what is not, who is good person in my life and who is not... You need a lot of bad experience in your life to understand all of it. You must find sadness to understand what is happiness, you must have your heart broken to understand what your heart is craving for, you must hear so many bad things about everything what you are doing from someone to understand that there is someone else who says how amazing all those things are, you must have so many doubts and fairs to understand what motivates you to reach more and more, you must get lost to find a better way than before, you must leave your environment to create your own world. 

I remember having so many nice walks with my father discussing about happiness. We hated the system together, we hated bad people all around us... I did not hate then, I do not hate now, but I understand what is unfair and I hate to be powerless about that. How to deal with that? Do something that makes you happy at least for one hour everyday. My father is painting and that's how he escapes, he forgets for a little while and he creates some beauty instead. I dance, I am moving into the music and I forget, I am in the other world. I read something that inspires me, I write about something that makes me worried, I try to dream a little whom I would like to be and I try my best to be close to this kind of me everyday. I have very high values that came from my family - honesty, kindness, freedom, responsibility, empathy, sense of humor - and those values are showing me directions. I never follow what I feel is wrong. I do not believe in fake advantages that you can get from being fake to yourself. 

Once I told to myself, if I will not find true love of my life God please better kill me. If I live I do all my best, I put my nails into the ground to keep myself alive, if I cannot walk I will crawl, but I will move forward. I am here, I am alive so there must be a reason for it. To everyone who doesn't think that love is important I can only answer that the only light in this world is caused by love. By love that is not fake action of searching attention and advantages, but by love that is a kind action of caring and support and wishing the best and becoming better together. Maybe this view came from fairy-tales, movies and songs, but as long as I see this love in my mom's eyes I believe it, you know: moms are always right (at least my mom is).

Dear Human, 

Maybe today it seems impossible, but please do not forget your dreams. I believe, after countable number of tomorrows they will come true. You have your place under the sun that belongs to you and you better fight for it. Don't take anything from everyone, leave them their own peace of heaven and be happy about it because you have your own as well. Enjoy what you have now because maybe tomorrow it will be gone and you will regret not tasting it. If you have something to say, say it until it's too late. Maybe you will not get an answer that you want for what you are asking but at least you will find out the answer. Nobody cares about you being successful or failing so much as you care. You have to prove something for yourself only not for someone else. Right people in your life will be happy with any kind of decision you make because they trust you. Wrong people will demand you to make decisions that they want and to live their lives but not yours. There is no force, take your time, do your things and don't care. Maybe it's time to be egoistic about your own goals and about your own future. While being egoistic don't forget to be altruistic about people that are important to you. Maybe this is the secret of happiness: creating your own things and having few hearts to share those adorable findings.  

***

From my own experience in Sri Lanka. 

I know I have to search places that inspire me. Inspiration is something so magic. There must be right person near in the right place to share this miracle to feel in complete paradise. It last just few seconds. It's the feeling when you climb so high thinking you will never reach the top, then you reach the top and anyway you feel unhappy because it's not the feeling that you imagined and that understanding is happiness of knowing what you want and knowing how you would like it to be. It is the feeling when you leave uncomfortable place and you have another person near who goes with you because that person feels the same, you reach another place together anyway others say that's impossible during that time in that place, you make it possible, you arrive, you fall asleep in total darkness surrounded by mountains and waterfalls that you cannot see but only hear, next morning you weak up and you believe you can fly! It's the feeling when you can share all your fairs, all your doubts, all your dreams with someone who supports you and understands you, in the end you just laugh together. That is all. That is the most important. To be someone. To have someone. To be together somewhere knowing you are strong and you will manage to get the best.

***
8 quotes from Paulo Coelho:

1) We are all here for a purpose.
“No matter what he does, every person on earth plays a central role in the history of the world. And normally he doesn’t know it.”

2) The only thing standing between you and your dream are your fears.
“Don’t give in to your fears. If you do, you won’t be able to talk to your heart.” 

3) Mistakes are part of life.
“When you find your path, you must not be afraid. You need to have sufficient courage to make mistakes. Disappointment, defeat, and despair are the tools God uses to show us the way.”
4) Do not seek love outside of you.
“Love is not to be found in someone else but in ourselves; we simply awaken it. But in order to do that, we need the other person.”
5) When you change, the whole world changes with you.
“When we love, we always strive to become better than we are. When we strive to become better than we are, everything around us becomes better too.”
6) Mind your own business.
“Everyone seems to have a clear idea of how other people should lead their lives, but none about his or her own.”
7) Nobody’s responsible for how you feel or don’t feel.
“In love, no one can harm anyone else; we are each responsible for our own feelings and cannot blame someone else for what we feel."
8) Embrace your authenticity
“If you want to be successful, you must respect one rule – Never lie to yourself.”

begalybė

Yra tik jausmas - begalinė viltis - kad pažadins juokas. 

Ir pažadina. Nerūpestingas juokas tampa rūpestingu. 

Čia mano mėgstamiausia nuotrauka manęs. Joje begalybė nežinomybės. Man ši nuotrauka reiškia tai, kad Baku tapo mano namais.



Fotografuota prie laiptinės sienos iškart po vakarienės pas azeri vaikiną, kuris gyvena Korėjoje ir ten filmuojasi visokiausiose Oliverio tipo laidose. Jis grįžo į Baku savo sesers vestuvėms. Būtėnt dėl to įėjimo į laiptinę siena išdažyta širdimis. Susirinkom visa kalnų chebra, o išeinant link metro judėt namo mūsų kelionės į kalnus fotografas ir šiaip pagal dabartinę specialybę fotografas paprašė manęs jį nufotografuoti rūkantį prie šios sienos. Rezultatas - aš laikau jo cigaretę, pozuoju, galvoje aiškus suvokimas. Už kadro yra vieta miesto, pro kurią praeinant antrą kartą pirmąkart stipriau suplakė mano širdis. Kai ten stovėjau, prie tos širdžių sienos, aš dar nežinojau. Ir kai vėl iš naujo pabudau - snigo ir vėjas blaškė pasaulį pilkomis spalvomis. Ir kai vėl iš naujo pabudau - jau švietė saulė žydrame danguje. Dar laukia begalybė žinių.