Parduotuvėje rinkausi kremą. Negražesnės paprastesnės pakuotės kremo kaina apie dvi manatas (du eurai), gražios ir patrauklios pakuotės kremo kaina keturios manatos. Moteriai kosmetika yra kažkas tokio, ko norisi gražioje pakuotėje, bet paskaičius sudėtį pasirinkau paprastesnį ir pigesnį variantą – jis natūralesnis, sveikesnis ir žinoma veiksmingesnis. Pakuotę visada galima pakeisti, o sudėties – ne.
Ką reiškia pamilti save? – tai džiaugtis sveika sudėtimi, turtinti ją gerų vertybių ingridientais ir šalinti toksinus. Atsiprašau, bet žmonės, kurie renkasi pakuotę, o ne sudėtį yra kvaili. Tikra asmenybė kalba pati už save. Renkiesi, kas pačiam patinka labiausiai – drabužiai, kuriuos vilki; spalvos, kuriomis kuri; veiklos, kurios domina; muzika, kurios klausai; daiktai, kuriais dekoruoji; patiekalai, kuriuos gamini; knygos, kurias skaitai naktimis; filmai, kuriuos rekomenduoji; nuotraukos, kurias išsaugoji; vietos, kuriose leidi laiką; žmonės, kuriuos apkabini; žodžiai, kuriuos ištari kitiems; principai, kuriais vadovaujiesi – visa tai yra tavo sudėtis.
Aš visada pergyvenau dėl papildomų savo kilogramų, ir dabar pergyvenu (ir dar milijonas kitų dalykų...), bet gyvenimas per trumpas, kad atsisakytum jo skanėstų. Kas iš to, kad svarstyklės rodo tobulą skaičių, o tu žinai, kad vaikinas tik tą tobulą skaičių tevertina. Ir ne tik vaikinas. Atsiprašau dar kartą, bet Lietuvos visuomenė dėl manekeniškų išmatavimų tikrai yra iškrypusi (ir ne tik Lietuvos aišku). Rūpinimasis vien tik kūno formomis ir šmutkėmis, netikru veidu, kaip atrodai selfiuose, kiek akių į tave žiūri ir kiek vaikinų paprašė numerio yra tuštybių tuštybė. Man liūdna, kad per daug valandų praleidau tokioje visuomenėje, kad net ne vieną kartą patikėjau jos brukamomis pakuotėmis. Nusipirkau, pabandžiau, pabaigiau, išmečiau, nebepirksiu. Kas iš tų komplimentų, kuriuos girdi, jei pati jais netiki. Kas iš 'painstagramintų' nuotraukų, jei pažiūrėjus į veidrodį kasryt kritikuoji save.
Aš dažnai pykstuosi pati su savimi, bet dar dažniau mokausi susidraugauti su tais demonais ant kurių pykstu. Kasdien jų lieka vis mažiau. Nuleistos akys kyla į viršų ir žingsnis tvirtėja, manieros tampa vis labiau pasitikinčios savimi moters manieromis. Man buvo nedrąsu džiaugtis savo pasiekimais, nes juk 'kas aš?'. Ir tikrai 'kas aš?', aš – Žmogus, kaip ir visi kiti, bet kaip ir visi kiti esu išskirtinė savo svajonėmis, patirtimis (spalvotomis), turiu savo vertybių skalę. Elgtis nemandagiai – ne man, veidmainiauti – ne man, stengtis kažkam įtikti – ne man, vaikytis naudos – ne man, ir aš tuo didžiuojuosi.
Bjauriausia, kai elgiesi sąžiningai ir sulauki kokio šlykštaus komentaro, o tai neišvengiama. Aš turėčiau į juos nereaguoti, bet aš reaguoju, ir man skauda. Ir aš klausiu savęs: o kodėl aš nelaidau tokių bjaurysčių? – nes man nesinori skaudinti kito žmogaus, aš pati visad stengiuosi būti laiminga ir noriu matyti aplinkinius laimingus. Nesu kokia tai šventoji, esu pasakiusi bjaurių dalykų, kaip ir mes visi. Bet esu pasakiusi tik norėdama atsikirsti tuo, kuo jie nusipelnė, dėl ko turėtų susimąstyti, ir tai dažniausiai pati už save nutyliu (iki tam tikros ribos), bet kai pasiekia artimą man žmogų, gerą žmogų, mano liežuvis gali tapti peiliu (aštriu), ir pjaustyti man skauda dar labiau nei kad būti pjaustomai. Aš anksčiau neleidau sau pykti, o tai blogai, tas pats, kas neleisti sau verkti. Ant žmonių, dėl tam tikrų jų veiksmų, kurie įskaudino gerai žinodami, kad skaudina, manipuliavo, mes turime pilną teisę pykti, mes privalome supykti taip, kad jie daugiau nebeturėtų galimybės sudaužyti širdies, nes ji vieną kartą jau sudužo.
Mylėti save – tai surinkti visas net ir pačias smulkiausias šukeles ir atrasti savyje stiprybės iš jų susikonstruoti naują širdį, tokios formos, kokios tik pati noriu. Niekas geriau už pačią mane nežino, ir aš už nieką geriau nežinau. Būti savimi, kasdien iš naujo atrasti save, tikėti savo beprotiškomis idėjomis ir pagauti po pasaulį klajojančius troškimus. Žinoti savo vertę ir ją auginti. Mylėti save – tai mylėti savo sudėtį. Pamilti kitą – tai pamilti jo sudėtį, o ne pakuotę.
Normalu, kad mes nemylim visų sudėčių. Pasaulyje labai daug viskokių cheminių skaičiukų ir kitokių rūgščių. Man skaniau tai, kas natūraliau, o gėrybes iš mamos išpuoselėto sodo galiu valgyti net neplautas. Pliusai su pliusais, o minusai su minusais, ir ne be reikalo baterijos vienam gale minusas, o kitam pliusas. Aš nebederinu salvų, o renkuosi tas, kurios man labiausiai prie širdies, ir kuo toliau, tuo labiau jos pačios savaime dera – galiu išsitraukti bet kokius drabužius iš spintos ir jie derės. Aplinkui leidžiu burtis tik žmonėms, kurie dera ne be reikalo. Ir aš esu išranki visur, nes vis labiau žinau, ko noriu ir ko ne, kas prie širdies ir kas ne.
Jeigu galėtumėt pakeisti savo kūną, kas gi tai būtų? Per ilga nosis, per ploni plaukai, per apvalūs klubai, per mažas ūgis, per liesa talija, o gal geriau užsiauginti sparnus, kad galėtumėt skrist?
Jeigu kiekviena mama mylėtų save taip, kaip ją myli jos vaikas, ir kiekvienas vaikas mylėtų save taip, kaip vaiką myli mama. Dedu šią nuotrauką ir žinau, kad mano mama apsidžiaugs.
Kaip aš pati? Būti laiminga nėra nuodėmė, ir aš esu. Bėgu, skubu, daug kas paskutinę minutę. Nereali patirtis yra mokyti, kai į tave žvelgia ne vieno ir net ne kelių žmonių akys, tokios didelės ir ieškančios atsakymų. Ir aš nesitikėjau, kad mes būsim bendraminčiai, ir kad jie bus mano gerieji muškietininkai. Kad 'prikolinsim'. Smagu žiūrėti į asmenybes, kurios gyvenime pasieks daug. Aš irgi mokausi kartu su jais – kantrybės, nepasimesti, jeigu ko nors nežinau, atsakomybės, išradingumo. Aplinkoje, kurioje esu gaunu daug pačių kūrybingiausių komplimentų, pasigirsiu, kasdien bent jau vieną, išdalinu - kasdien bent jau du. Mano būtis Baku – tai nuolatinis kompromisų ieškojimas, kasdienės derybos su gyvenimu, kiek esu atkakli dėl savo svajonių. 'Gali meluoti man, bet ne sau' - pasakė mano dėstytoja kursiokui. Mums visiems tinka.
Aš visad rašau labiau sau ir man sunku peržengt tą ribą 'paskelbti'. O paskelbus visada jaučiuosi kažkaip nepatogiai. Bet pati labai mėgstu paskaityti kitų nuoširdžias mintis, jos praskaidrina nuotaiką: visgi ne aš viena tokia 'nenormali' taip galvojanti. Galiausiai, tai mano iššūkis pačiai sau. Dangus per gražus ir per platus būti užrakintas spintoje.Šypt ir mirkt jums, kas skaitėt ir ką nors gero pagalvojot!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą