Jie lieka žiemoti kaip ir žodžiai. Atskrenda, nutūpia ant širdies ir ištirpsta ledai. Čirškia čirškia, bet primena, kad ateis pavasaris. Kuo lengviau skrenda, tuo aukščiau pakyla.
Žingsnis į priekį yra žingsnis į priekį - jaudina nežinomybė ir nepatirti išbandymai, o žingsnis atgal yra sugrįžimas ten, kur jau buvai, dėl to, kad žinai, kas ir kaip, o ypač dėl to, kad nori. Teisingas žingsnis į priekį niekada nesugražins atgal, tik atsuks į saulę.
Viskas gerai, bet negerai. Žmonės tokie padarai, kurie leis tau judėti laisvai tik tada, kai pasiims viską, ko nori iš tavęs - ne tai, ką tu nori jiems duoti, bet tai, ką jie nori pasiimti. Išimtis tik tuo atveju, jei esi visiškai jiems nereikalingas, nes jie jaučiasi geresni, o tu, pasak jų, nieko ir taip neturi, arba jie tave vertina, gerbia, myli ir tau linki gero. Taigi žmonės valgo žmones iš bado, ir man sako, kad jei badaučiau, tai ir aš valgyčiau. Aš vis tiek manau, kad tikrai ne. Mane gąsdina mintis, kad aš leisčiau save pačią suvalgyti - tai yra mane gąsdina mintis, kad aš nemoku konkuruoti, kad man nereikia nieko įrodyti, kad aš jau žinau pati save ir man nebaisu dėl savo sprendimų. Bet man labai baisu dėl sprendimų, kurie nuo manęs nepriklauso, nes aš matau per daug pavyzdžių, kai žmonės priima negerus sprendimus. Nuolat. Man baisu, kad daugėja žmonių, kurių pažadais aš nebetikiu, kurie meluoja, kurie manipuliuoja, kurie mane suvalgytų, kad patys būtų sotūs. Prisižiūrėjau hobitų ir harių poterių, dabar sapalioju, bet per didelis kiekis sutapimų išties yra pasikartojančių veiksmų seka. Nelaimingi laimės valgytojai, ar jūs žinote, kad svetima duona sotūs nebūsite? Nusišypsokit, susidraugaukit patys su savimi ir su mumis, ir mes pasidalinsim savo receptais, tada galėsit kept savo gardžius pyragus ir nereiks vogt iš kitų. Bet aš žinau, kad būtent dėl to, kad aš dalinuosi, skupailos manęs dar labiau nemėgsta. Paverkšlenu. pasiskundžiu, atsiranda koks nors samarietis, kuris ištiesia laimės šiaudą, išbrendu iš tos liūdesio balos ir toliau vinguriuoju upeliais. Prisižadu, kad jau kitą kartą manęs naivuolės tikrai neįtrauks, bet matyt be tų purvo balų į žydrą vandenyną nepavyktų išplaukt. Arba pavyktų, bet išplaukčiau ir nuskęsčiau iškart, nes nebūčiau pakankamai treniruota.
Šri Lanka
O buvo taip... beveik prieš mėnesį atsikėliau sušalus, nusileidau iš savo lofto prie židinio ir sakau: 'Varom, kur nors, kur šviečia saulė, kur paplūdimiai, noriu įdegt, pasimaudyt, pailsėt, pasiilgau grožio, saulėlydžių...'. Mano padruškė (mes kaip du broliai šposininkai vizliai iš poterio) pagooglino, kas pietuose netoli ir prašau - Šri Lanka. Pajuokavom pajuokavom, ji pasižiūrėjo, kiek gi verta ta mūsų nereali šalto ryto svajonė ir... po savaitės nusipirkom bilietus :) Tai sala žemiau Indijos, kur drambliai ir delfinai su banginiais, ir palmės su kokosais, ir plius 30 su žydra jūra, ir o dievai... Tai atostoga, kurios laukiu, kaip jau seniai ko nors laukiau, nes Baku visai ne apie Baku, bet manau ne kiekvienam turistui tokia kelionė, nes viskas nebus sviestu patepta, bet po Azerbaidžano patirčių, turbūt jei ne sviestu, tai bent nafta tikrai viskas patepta. O dar Šri Lanka per Dubajų, ir ten nors ir valandos suskaičiuotos, bet aukščiausiame dangoraižyje pasaulyje aš pabūsiu (o svajojau visada tik apie Empire State). Kai visi šią idėją ypač palaiko, ir atsiranda du žmonės, kurie iš šios idėjos pasijuokia, plius pasako, kad aš naudojuosi savo marketingo strategijomis įtikinti kitus, manau labai aiškiai pasako, kur tie žmonės mano gyvenime - jų turėtų net nebūti. Čia dar vienas pažadas sau. Gerai, nepavydėkit, labai gražiai mano sesė išsireiškė: 'padaryk kuo daugiau nuotraukų ir patirk kuo daugiau nuotykių' :)
.png)
Kai į tave žiūri kaip į stebuklą - tai proga tuo stebuklu tapti.
Teisingas žingsnis į priekį - tai valingas žingsnis atgal apsisukus 180 laipsnių kampu.
Žingsnis į priekį yra žingsnis į priekį - jaudina nežinomybė ir nepatirti išbandymai, o žingsnis atgal yra sugrįžimas ten, kur jau buvai, dėl to, kad žinai, kas ir kaip, o ypač dėl to, kad nori. Teisingas žingsnis į priekį niekada nesugražins atgal, tik atsuks į saulę.
Viskas gerai, bet negerai. Žmonės tokie padarai, kurie leis tau judėti laisvai tik tada, kai pasiims viską, ko nori iš tavęs - ne tai, ką tu nori jiems duoti, bet tai, ką jie nori pasiimti. Išimtis tik tuo atveju, jei esi visiškai jiems nereikalingas, nes jie jaučiasi geresni, o tu, pasak jų, nieko ir taip neturi, arba jie tave vertina, gerbia, myli ir tau linki gero. Taigi žmonės valgo žmones iš bado, ir man sako, kad jei badaučiau, tai ir aš valgyčiau. Aš vis tiek manau, kad tikrai ne. Mane gąsdina mintis, kad aš leisčiau save pačią suvalgyti - tai yra mane gąsdina mintis, kad aš nemoku konkuruoti, kad man nereikia nieko įrodyti, kad aš jau žinau pati save ir man nebaisu dėl savo sprendimų. Bet man labai baisu dėl sprendimų, kurie nuo manęs nepriklauso, nes aš matau per daug pavyzdžių, kai žmonės priima negerus sprendimus. Nuolat. Man baisu, kad daugėja žmonių, kurių pažadais aš nebetikiu, kurie meluoja, kurie manipuliuoja, kurie mane suvalgytų, kad patys būtų sotūs. Prisižiūrėjau hobitų ir harių poterių, dabar sapalioju, bet per didelis kiekis sutapimų išties yra pasikartojančių veiksmų seka. Nelaimingi laimės valgytojai, ar jūs žinote, kad svetima duona sotūs nebūsite? Nusišypsokit, susidraugaukit patys su savimi ir su mumis, ir mes pasidalinsim savo receptais, tada galėsit kept savo gardžius pyragus ir nereiks vogt iš kitų. Bet aš žinau, kad būtent dėl to, kad aš dalinuosi, skupailos manęs dar labiau nemėgsta. Paverkšlenu. pasiskundžiu, atsiranda koks nors samarietis, kuris ištiesia laimės šiaudą, išbrendu iš tos liūdesio balos ir toliau vinguriuoju upeliais. Prisižadu, kad jau kitą kartą manęs naivuolės tikrai neįtrauks, bet matyt be tų purvo balų į žydrą vandenyną nepavyktų išplaukt. Arba pavyktų, bet išplaukčiau ir nuskęsčiau iškart, nes nebūčiau pakankamai treniruota.
Šri Lanka
O buvo taip... beveik prieš mėnesį atsikėliau sušalus, nusileidau iš savo lofto prie židinio ir sakau: 'Varom, kur nors, kur šviečia saulė, kur paplūdimiai, noriu įdegt, pasimaudyt, pailsėt, pasiilgau grožio, saulėlydžių...'. Mano padruškė (mes kaip du broliai šposininkai vizliai iš poterio) pagooglino, kas pietuose netoli ir prašau - Šri Lanka. Pajuokavom pajuokavom, ji pasižiūrėjo, kiek gi verta ta mūsų nereali šalto ryto svajonė ir... po savaitės nusipirkom bilietus :) Tai sala žemiau Indijos, kur drambliai ir delfinai su banginiais, ir palmės su kokosais, ir plius 30 su žydra jūra, ir o dievai... Tai atostoga, kurios laukiu, kaip jau seniai ko nors laukiau, nes Baku visai ne apie Baku, bet manau ne kiekvienam turistui tokia kelionė, nes viskas nebus sviestu patepta, bet po Azerbaidžano patirčių, turbūt jei ne sviestu, tai bent nafta tikrai viskas patepta. O dar Šri Lanka per Dubajų, ir ten nors ir valandos suskaičiuotos, bet aukščiausiame dangoraižyje pasaulyje aš pabūsiu (o svajojau visada tik apie Empire State). Kai visi šią idėją ypač palaiko, ir atsiranda du žmonės, kurie iš šios idėjos pasijuokia, plius pasako, kad aš naudojuosi savo marketingo strategijomis įtikinti kitus, manau labai aiškiai pasako, kur tie žmonės mano gyvenime - jų turėtų net nebūti. Čia dar vienas pažadas sau. Gerai, nepavydėkit, labai gražiai mano sesė išsireiškė: 'padaryk kuo daugiau nuotraukų ir patirk kuo daugiau nuotykių' :)
Kai į tave žiūri kaip į stebuklą - tai proga tuo stebuklu tapti.
Pasitikėjimas - tai toks dalykas, kuris gali išgąsdinti. Kai tavimi pasitiki, pasijauti atsakingas ir bijai apvilti. Bet juk tai reiškia, kad esi vertas galimybės įrodyti, kad tavimi galima pasitikėti. Šią galimybę reikia užpildyti mažais stebuklais, kuo mažesniais ir kuo daugiau. Išvis, didelių stebuklų net nebūna. Dideli būna milžinai didelėm pėdom mindantys gėles ir skaičiuojantys didelius didelių žingsnių skaičius. Maži būna mažieji princai, kurie užauga didžiais karaliais. Septyni pasaulio stebuklai irgi nedideli, jie tiesiog didieji.
Šiandien man pasakė: 'Ar aš gerai atrodau, ar toks kirpimo stilius man tinka? Man labai svarbi tavo nuomonė, prašau pasakyk, ką galvoji?' Vaikinukas, kurio mergina tragiškai mirė prieš du metus pasidalina savo dvejonėmis, nuolat prašo patarimų, ieško atsakymų, iš geros šeimos, protingas, pasidalino tuo, kad rado merginą, kuri panaši į jo buvusią, bet jis nesupranta, kodėl nenori tapti jos vaikinu. Mano atsakymas jam ir visiems anglinukams buvo: kad ir kaip apsikirptum, man būtum gražus, ir jūs visi man būtumėt vis tiek gražūs, nes aš jus jau pažįstu, ir jūs esat gražūs vidumi, todėl man ir jūsų išorė graži. O dėl merginos, liepiau nelyginti, negalima, juk tu nenorėtum, kad ji tave lygintų su savo buvusiu, nes kiekvienas žmogus yra individualus. Kitas vaikinas pridūrė: kiekvienas tavo sutiktas žmogus, privalo turėti savo vietą tavo širdyje. Į vieno žmogaus vietą negali tilpti du, ir nereikia.
Jei ko nors labai nori, reikia tiktai 'išsitrint galvą' ir viskas.
Paimi skaiutelę popieriaus ir pieštuku nupieši rutulį, tada paimi trintuką ir tą rutulį ištrini. Absoliuti kvailystė. Beprasmybė. Tuštybė. Tobula! Dabar jau galima įtempti ausis ir klausyti, ką nusišneka širdis. Tuščiagalviai daro viską, ką jiems sako, visiškai patys negalvoja. Gal todėl ne be reikalo sakoma, kad idiotai laimingiausi pasaulyje?
Manęs paklausė, ar aš turiu svajonių? Kiek laiko vidutiniškai man prireikia vienai svajonei pasiekti? Manęs nuolat klausia, ar aš grįšiu į Lietuvą, o jei ne, tai kur tada gyvensiu? Kodėl aš Azerbaidžane? Anglų mokyklėlėj šitie nepatogūs klausimai man kartojami nuolat. Kodėl? Nes nebuvo konkretaus atsakymo, ir aš jaučiu, kad tuos klausimus kartos ir dar daugiau jų sugalvos, kol išgirs tą atsakymą, bent jau kol jis atsiras. Kasdien nauji spąstai, bet man jie patinka. Dabar aš įsivaizduoju save (mama neskaityk) susisukusią plaukus į turbaną ir lakstančią basika paplūdymiu kartu su juodesniu už naktį žvilgančiu kailiu vilkiuku, o namie erdvi terasa su supyne, šviesu ir gera grįžti, nes vyras yra tas žmogus, kuriuo žaviuosi kasdien vis labiau, nesirūpinančią tuo, kas bus rytoj, nes žinau, kad viskas bus gerai.
"The best things in life are free. The second best are very expensive." - Coco Chanel
Aš niekad negyvenau centre, aš niekad negyvenau nekambaryje su laiptais, aš niekad negyvenau dviejų aukštų bute, aš niekad nebuvau anglų kalbos mokytoja, aš niekad... Ir visi tie niekad ateina kaip niekad netikėtai.
Suimk save į kumštį!
Prisiminiau, nes dabar pažiūrėjau filmą, kuriame irgi taip sakė. Kai gulėjau ligoninėj, man ši frazė reiškė daug. Tai kaip mantra, kurią reikia kartot kasdien. Kas jei ne aš pati, juk kiti negali būti stiprūs už mane, o aš turiu dar ir kitus padrąsinti. Ta patirtis man išliks visą gyvenimą ne dėl to, kad oho gulėjau ligoninėj (nors šiaip oho), bet dėl to, kiek aš visko joje gulėdama sugalvojau. Žinoma, ne tik tada, bet nuo tada kažkas manyje numirė ir kažkas bando išsikovoti vietą. Nuo tada tarsi pradėjau matyti kiaurai žmones, kuriems skauda, žmones, kurie dėl kažko nepatenkinti, žmones, kurie vaidina, žmones, kuriems rūpi tik jie patys ir jų įvaizdis. Išvis, kas yra įvaizdis? Kaip sunku jį sukurti ir kaip lengva sugadinti. Kaip lengva priversti juo patikėti ir po juo pasislėpti. Aš žinau tas taisykles ir kokios jos man neįdomios, standartiškos, aš noriu jas laužyti ir viskas. Kai atrodau juokingai - aš žinau, kad atrodau juokingai, kai mane skeptiškai vertina - aš matau, kad mane skeptiškai vertina, kai žaidžia - aš jaučiu tai. Be savęs aš nebūčiau aš. Nežinau iš kur turiu tokią debilišką savybę ir 'aukos' įsitikinimus: 'atiduok, netrukdyk, atsiprašyk, tik jau nepasimaišyk, nežiūrėk, nenorėk, neprašyk, nutylėk, pati kalta'. Ir dar dėl tų savybių galvoju, ot pati kalta, kad kvaila - nepasiėmei, pavėlavai, atidavei, pasimaišei ne tuo laiku. Man kažką negero pasakė, tai viduje aš pergyvenu, ir milijoną kartų bandau sau kartot protingai, taigi ne dėl to, kad su manim kažkas negerai, bet tas žmogus nelaimingas, kuris tau taip pasakė, o tada jaučiuosi atsakinga, ką čia tokio padarius, kad tas žmogus būtų laimingesnis, ir vis tiek aš lieku kalčiausia, kad stengiausi padėti. Ir vėl galvoju, ot pati kalta, kad stengeisi, nes vis tiek nemoki padėt. O tada galvoju, va pati durna, kad prisigalvoju. Pasaka be galo. Aš eilinį kartą atsiprašiau (dabar neprisimenu už ką būtent), bet ta frazė, kurią aš išgirdau, mane privertė susimąstyti. Pavyzdys - aš: 'atsiprašau, kad kvėpuoju jūsų orą', jis: 'kodėl tu atsiprašai už tai, kas teisėtai priklauso ir tau'. Pažadu sau susiimt ir daugiau neatsiprašinėt už tai, kad aš išprotėjus, nesijaust kalta, kad kiti nemoka susidorot su savo sąžinės priekaištais, neatimt iš savęs laimės, kuri kitiems nepriklauso, neatiduot savo svajonių.
Aš taip labai pasiilgau apkabinimų! Ir apsikabinimų.
Visada maniau, kad esu šalta. Žiūriu į tuos lipšnius žmones ir pavydžiu, kaip jie taip paprastai apsikabina, prisiglaudžia ir išbūna valandų valandas, Arba, kai kas nors smarkiai apkabina, tai kažkaip nevalingai norisi išsprūsti. Bet juk tereikia labai mažai. Kai žmonės stipriai ir nuoširdžiai apsikabina, tai jų sielos sušyla. Ir taip atrodo visą amžinybę išbūtum, o gal tik iki vasaros, kol pasidarytų per karšta.
Kartais aš šypsausi iki ausų ir atrodo pasaulyje nėra nieko kito kaip 'čia ir dabar'. Kartais ne tik šypsausi, bet būna juoko priepuoliai. Kartais vyksta pokalbiai iki paryčių apie tai, kas neleidžia užmigt. Kartais tvyro tyla ir lyja. Kartais į duris beldžiasi stora vienatvė, baladojasi baladojasi, aš ją veju šalin, bet vis tiek įsiveržia neprašyta (tegu tik išstorėja greičiau nuo skaniausių azeri kepinių ir nebetelpa pro duris bei sprogsta iš piktumo/storumo). Kartais pasitaiko, kad ta storėjanti vienatvė prisijungia prie manęs kur nors pakeliui ir neleidžia man eit vienai, tada mes grįžtam kartu namo ir valgom bounty skonio ledus.
Viskas, ką ji čia sako, yra tiesa. Tik mes patys savo svajones galime paversti realybe. Jūs negalite pasakyti, kas aš esu. Tik aš galiu pasakyti, kas aš esu. Kiekvienam reikia turėti kažką nematomo, kažką savo ir turėti kažką realaus su kuo galėtum pasidalinti. Neįmanoma paversti visų laimingais, neįmanoma išspręsti kitų problemų, konfliktai nėra blogai. Nereikia bijoti paleisti, nereikia bijoti nežinomybės, nereikia bijoti to, kas nepatogu. Pažiūrėti į veidrodi ir pasakyti: 'Tu man patinki'. Vertinti save, vertinti žmones.
Šiandien man pasakė: 'Ar aš gerai atrodau, ar toks kirpimo stilius man tinka? Man labai svarbi tavo nuomonė, prašau pasakyk, ką galvoji?' Vaikinukas, kurio mergina tragiškai mirė prieš du metus pasidalina savo dvejonėmis, nuolat prašo patarimų, ieško atsakymų, iš geros šeimos, protingas, pasidalino tuo, kad rado merginą, kuri panaši į jo buvusią, bet jis nesupranta, kodėl nenori tapti jos vaikinu. Mano atsakymas jam ir visiems anglinukams buvo: kad ir kaip apsikirptum, man būtum gražus, ir jūs visi man būtumėt vis tiek gražūs, nes aš jus jau pažįstu, ir jūs esat gražūs vidumi, todėl man ir jūsų išorė graži. O dėl merginos, liepiau nelyginti, negalima, juk tu nenorėtum, kad ji tave lygintų su savo buvusiu, nes kiekvienas žmogus yra individualus. Kitas vaikinas pridūrė: kiekvienas tavo sutiktas žmogus, privalo turėti savo vietą tavo širdyje. Į vieno žmogaus vietą negali tilpti du, ir nereikia.
Jei ko nors labai nori, reikia tiktai 'išsitrint galvą' ir viskas.
Paimi skaiutelę popieriaus ir pieštuku nupieši rutulį, tada paimi trintuką ir tą rutulį ištrini. Absoliuti kvailystė. Beprasmybė. Tuštybė. Tobula! Dabar jau galima įtempti ausis ir klausyti, ką nusišneka širdis. Tuščiagalviai daro viską, ką jiems sako, visiškai patys negalvoja. Gal todėl ne be reikalo sakoma, kad idiotai laimingiausi pasaulyje?
Manęs paklausė, ar aš turiu svajonių? Kiek laiko vidutiniškai man prireikia vienai svajonei pasiekti? Manęs nuolat klausia, ar aš grįšiu į Lietuvą, o jei ne, tai kur tada gyvensiu? Kodėl aš Azerbaidžane? Anglų mokyklėlėj šitie nepatogūs klausimai man kartojami nuolat. Kodėl? Nes nebuvo konkretaus atsakymo, ir aš jaučiu, kad tuos klausimus kartos ir dar daugiau jų sugalvos, kol išgirs tą atsakymą, bent jau kol jis atsiras. Kasdien nauji spąstai, bet man jie patinka. Dabar aš įsivaizduoju save (mama neskaityk) susisukusią plaukus į turbaną ir lakstančią basika paplūdymiu kartu su juodesniu už naktį žvilgančiu kailiu vilkiuku, o namie erdvi terasa su supyne, šviesu ir gera grįžti, nes vyras yra tas žmogus, kuriuo žaviuosi kasdien vis labiau, nesirūpinančią tuo, kas bus rytoj, nes žinau, kad viskas bus gerai.
"The best things in life are free. The second best are very expensive." - Coco Chanel
Aš niekad negyvenau centre, aš niekad negyvenau nekambaryje su laiptais, aš niekad negyvenau dviejų aukštų bute, aš niekad nebuvau anglų kalbos mokytoja, aš niekad... Ir visi tie niekad ateina kaip niekad netikėtai.
Suimk save į kumštį!
Prisiminiau, nes dabar pažiūrėjau filmą, kuriame irgi taip sakė. Kai gulėjau ligoninėj, man ši frazė reiškė daug. Tai kaip mantra, kurią reikia kartot kasdien. Kas jei ne aš pati, juk kiti negali būti stiprūs už mane, o aš turiu dar ir kitus padrąsinti. Ta patirtis man išliks visą gyvenimą ne dėl to, kad oho gulėjau ligoninėj (nors šiaip oho), bet dėl to, kiek aš visko joje gulėdama sugalvojau. Žinoma, ne tik tada, bet nuo tada kažkas manyje numirė ir kažkas bando išsikovoti vietą. Nuo tada tarsi pradėjau matyti kiaurai žmones, kuriems skauda, žmones, kurie dėl kažko nepatenkinti, žmones, kurie vaidina, žmones, kuriems rūpi tik jie patys ir jų įvaizdis. Išvis, kas yra įvaizdis? Kaip sunku jį sukurti ir kaip lengva sugadinti. Kaip lengva priversti juo patikėti ir po juo pasislėpti. Aš žinau tas taisykles ir kokios jos man neįdomios, standartiškos, aš noriu jas laužyti ir viskas. Kai atrodau juokingai - aš žinau, kad atrodau juokingai, kai mane skeptiškai vertina - aš matau, kad mane skeptiškai vertina, kai žaidžia - aš jaučiu tai. Be savęs aš nebūčiau aš. Nežinau iš kur turiu tokią debilišką savybę ir 'aukos' įsitikinimus: 'atiduok, netrukdyk, atsiprašyk, tik jau nepasimaišyk, nežiūrėk, nenorėk, neprašyk, nutylėk, pati kalta'. Ir dar dėl tų savybių galvoju, ot pati kalta, kad kvaila - nepasiėmei, pavėlavai, atidavei, pasimaišei ne tuo laiku. Man kažką negero pasakė, tai viduje aš pergyvenu, ir milijoną kartų bandau sau kartot protingai, taigi ne dėl to, kad su manim kažkas negerai, bet tas žmogus nelaimingas, kuris tau taip pasakė, o tada jaučiuosi atsakinga, ką čia tokio padarius, kad tas žmogus būtų laimingesnis, ir vis tiek aš lieku kalčiausia, kad stengiausi padėti. Ir vėl galvoju, ot pati kalta, kad stengeisi, nes vis tiek nemoki padėt. O tada galvoju, va pati durna, kad prisigalvoju. Pasaka be galo. Aš eilinį kartą atsiprašiau (dabar neprisimenu už ką būtent), bet ta frazė, kurią aš išgirdau, mane privertė susimąstyti. Pavyzdys - aš: 'atsiprašau, kad kvėpuoju jūsų orą', jis: 'kodėl tu atsiprašai už tai, kas teisėtai priklauso ir tau'. Pažadu sau susiimt ir daugiau neatsiprašinėt už tai, kad aš išprotėjus, nesijaust kalta, kad kiti nemoka susidorot su savo sąžinės priekaištais, neatimt iš savęs laimės, kuri kitiems nepriklauso, neatiduot savo svajonių.
Aš taip labai pasiilgau apkabinimų! Ir apsikabinimų.
Visada maniau, kad esu šalta. Žiūriu į tuos lipšnius žmones ir pavydžiu, kaip jie taip paprastai apsikabina, prisiglaudžia ir išbūna valandų valandas, Arba, kai kas nors smarkiai apkabina, tai kažkaip nevalingai norisi išsprūsti. Bet juk tereikia labai mažai. Kai žmonės stipriai ir nuoširdžiai apsikabina, tai jų sielos sušyla. Ir taip atrodo visą amžinybę išbūtum, o gal tik iki vasaros, kol pasidarytų per karšta.
Kartais aš šypsausi iki ausų ir atrodo pasaulyje nėra nieko kito kaip 'čia ir dabar'. Kartais ne tik šypsausi, bet būna juoko priepuoliai. Kartais vyksta pokalbiai iki paryčių apie tai, kas neleidžia užmigt. Kartais tvyro tyla ir lyja. Kartais į duris beldžiasi stora vienatvė, baladojasi baladojasi, aš ją veju šalin, bet vis tiek įsiveržia neprašyta (tegu tik išstorėja greičiau nuo skaniausių azeri kepinių ir nebetelpa pro duris bei sprogsta iš piktumo/storumo). Kartais pasitaiko, kad ta storėjanti vienatvė prisijungia prie manęs kur nors pakeliui ir neleidžia man eit vienai, tada mes grįžtam kartu namo ir valgom bounty skonio ledus.
Viskas, ką ji čia sako, yra tiesa. Tik mes patys savo svajones galime paversti realybe. Jūs negalite pasakyti, kas aš esu. Tik aš galiu pasakyti, kas aš esu. Kiekvienam reikia turėti kažką nematomo, kažką savo ir turėti kažką realaus su kuo galėtum pasidalinti. Neįmanoma paversti visų laimingais, neįmanoma išspręsti kitų problemų, konfliktai nėra blogai. Nereikia bijoti paleisti, nereikia bijoti nežinomybės, nereikia bijoti to, kas nepatogu. Pažiūrėti į veidrodi ir pasakyti: 'Tu man patinki'. Vertinti save, vertinti žmones.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą