It was a world I'd never been to and yet had known was there all along, one I'd staggered to in sorrow and confusion and fear and hope. A world I thought would both make me into the woman I knew I could become and turn me back into the girl I'd once been.
Atsakyk man į vieną klausimą, bet nuoširdžiai: 'Ko tikiesi iš Baku?', 'Surasti save.'- buvo mano atsakymas.
7 mėnesiai atradimų ir praradimų. Tam, kad save surast, pirmiausia reikia save prarast (apie tai aš nepagalvojau atsakydama). Namie aš kiekvieną dieną kūriau savo pasaulį, dėliojau puzlę iš mažų esminio grožio detalių kol vieną dieną pasidarė visiškai negaila ją išardyt. Svarbiausia tai, kad 7 mėnesiai yra visiškas niekis toms dalims, kurios atsparios laikui - jos liko ir yra atsparios viskam.
Atvykus niekas neatstojo draugų kompanijos jausmo, europietiško civilizuotumo, meno galerijų, geros muzikos koncertų, jaukių kiemelių ir terasų bei dar jaukesnių pasivaikščiojimų, pasivažinėjimų dviračiu, filosofavimų prie vyno, sušių gamybos, netikėtų pasimatymų, visokių mažų staigmenėlių. Aš buvau pripratusi taip gyventi Kaune, bet Baku manęs niekas nesuprato, arba suprato, bet nemokėjo užpildyti tos puzlės. Teko išmokt dėliot naują puzlę su absoliučiai kitos spalvos detalėmis. Mano mantra buvo 'nepasiilgau, nepasiilgau, visiškai nepasiilgau'. Cha cha, neįmanoma nepasiilgti visų šių išvardintų dalykų, bet ką daryti, kai žinai, kad laukia metai ir kelio atgal nėra. Aš beprotiškai pasiilgau.
Vis tiek viską daryčiau taip pat. Išraiškingas žmogaus žvilgsnis; mokėjimas suvaldyti savo baimes; suvokimas padarinių kiekvieno kylančio jausmo; atsikratymas nepatogumo būti vienai; išrankumas žodžiams; netikėjimas kiekvienu žodžiu; susitaikymas su tuo, kad tai, dėl ko stengiesi be galo, gali ir neįvykti; kai akys pilnos ašarų, bet situacija tokia, jog nėra, kur pasislėpt, o turi šypsotis; nutylėjimai ir nenutylėjimai; rizika būti savimi nors žinai, kad toje aplinkoje buvimas savimi nepelnys nė vienos simpatijos, nes išskirtinumas yra tai, kas baugina; vertinimas tik dabartinės situacijos suvokiant, kad praeitis jau neturi reikšmės, o ateitis gali viską apverst aukštyn kojom; nesitikėti nieko mainais už gėrį; priimti gerus dalykus nepaverčiant to mainais; pasakyti prašom už tai dėl ko verta, kad tau dėkoja. Aš visada lengvai sakiau, kad nepaisant visko, reikia judėti pirmyn (skristi, bėgti, eiti, šlubuoti, repečkoti, ropoti, šliaužti, bet pirmyn). Dabar žinau, kad nieko tokio grįžti atgal ir užsipilti kuro, kurio trūksta judėjimui į priekį, sustoti ir duoti sau laiko pailsėti. Nieko tokio absoliučiai nežinoti, kur eini, kai nežinai, ko nori.
Kontrastų šalis visad išliks kontrastų šalimi. Dėl visko. Ne ES. Džiaugiuosi būdama svetima, nors neslėpsiu noro suvokti šią kultūrą. Iškilo linksmas vaizdinys - senukas kalba telefonu, stovi po medžiu, o virš jo galvos ant medžio šakos pakabintas jo portfelis. Būna, eini gatve ir saugaisi skrendančių virš galvos šiukšlių ir plastikinių maišelių. Džipų tikrai daug, visi jie arba balti, arba juodi, dažniausiai pirkti už viso gyvenimo paskolas. 'Nepadariau nieko' - reiškia nepadariau nieko blogo, nors nieko ir gero. Nepažįstami žmonės nebijo prašyti susidraugauti, nes nori lavinti savo anglų kabos žinias. Aukštas lygis yra kurti brangesnes kopijas. Viename mieste žmonių daugiau nei trys milijonai, o juos suskirstyti galima į dvi dalis - tipiniai ir netipiniai. Tipiškumas yra noras bet kokia kaina būti geresniu ir pasipuikuoti, narcicizmas, kategoriškumas ir ribotumas; netipiškumas yra savęs suvokimas pasaulio įvairovėje ir noras tobulėti darant kažką gero, išlipimas iš egocentriškumo. Čia pavydas liejasi per kraštus. Žmonių akys čia gyvesnės ir jie daugiau juda, nes negali nustygti vienoje vietoje, niekaip. Išdidūs ir įžeidūs, visuomenės nuomonė labai labai svarbi. Geriau net nepasakosiu, kiek selfių čia darosi. Visur, bet kur, bet kaip. Kiekybė, o ne kokybė diktuoja madas. Aš nesakau, nei, kad tai blogai, nei kad tai gerai. Kiekvienam savo. Man patinka čia išsiskirti, turbūt viskuo tik jau ne ūgiu (kas Lietuvoj daug kam užkliūdavo). Tokie kompleksai, kaip žemas ūgis arba nebarbės figūra dabar išvis atrodo juokingi. Nerafinuotumas, pamaiviškumas, susireikšminimas, netvarkingumas, nepasitikėjimas savimi, tingėjimas pagalvoti ir pasistengti - va čia turėtų būti tikrieji kompleksai, kurių sporto salė, plastinės operacijos ar brangūs blizgučiai niekur nepaslėps.
Šalis, kurioje pirmą kartą gyvenime pasakiau, kad jaučiuosi diskriminuojama. Istorija nėra rimta, susijusi su mokslais, bet mažiausiai tikėjausi tokį jausmą pajusti universitete. 2-as pusmetis nebus toks geras, koks buvo 1-asis sakė man nuojauta. Tik du dalykai, abu marketinginiai, bet dėstymo kokybė ir grupės absoliučiai skirtingos. Geros reputacijos dėstytojas per paskaitas pasakoja viską išskyrus apie dėstomą dalyką (pasiskaitysit namie), rodo filmukus, pasakoja, koks jis nerealus, kiek visko pasiekęs (wow tikrai, tai kurių galų tu dėstai, jei tau pačiam neįdomu tai), sudarė atsiskaitomąjį testą vien tik iš išimčių, dalyką suprantu, įvertinimas mažas. Grupėj protingų vienas arba du, visi gavo gerus balus, nusirašė nuo praeitų metų, aš kadangi užsienietė, tai aišku jokių atsakymų negavau. Grupinis projektas. Pasiūliau vieną idėją iš praeito pusmečio, kurią gerai įvertino kitas dėstytojas, dar vieną idėją iš Lietuvos irgi puikiai įvertintą. Neužskaitė, bet ir neargumentavo, kodėl (todėl, kad idėja mano, o ne azerbaidžaniečių). Gerai, nesiginčijau. Grupės projekto fiasko, niekas nieko nedaro, aš bandau apie problemas pasakyti dėstytojui, jam dzin, čia grupinis darbas, bandau aiškinti, kad man nėra paprasta integruotis į grupę, kuri nieko nedaro. Grupės vaikinas skambina man verkdamas, kad neturi laiko, viena mergina tyli, nes neranda 'copy-paste', kita mergina dar kažką daro, nes stilius neleidžia būt 'visiška lope'. Žiauriai pykau, žinojau, kokia čia nesamonė bus ir kad padaryti nieko negaliu. Nebent padaryti viską už juos, bet čia jau mano savigarba man neleido. Tas pyktis prasiveržė vienu sakiniu: 'jaučiuosi diskriminuojama ir tai labai negerai'. Parašai į bendrą chatą, nusiunti, ką padarei, o tave ignoruoja. Bet kai jiems tavęs prireikia, tai nors ir iš po žemių iškas. Tada gimsta noras niekuo niekuo nepadėti. Toks azeri stilius, vaikinas, kuris nieko nedarė atėjo pristatinėt. Aš jam sakau: 'O ką tu pristatinėsi, ką tu parašei darbe?', 'Nieko neparašiau, aš vertimus dariau (iš azeri į anglų)', 'Vertimus? Tą vieną pastraipą išvertei?...'. Baisiai įsižeidė, nepristatinės. Kitos dvi merginos jo maldavo, tiesiogine to žodžio prasme maldavo, kad pristatinėtų iki pat paskutinės minutės. Jam buvo labai normalu, kad jo maldauja. Kam taip žeminti save? Nenori, nepadarei, tai ir tylėk. Aš tiesiai šviesiai paklausiau dėstytojo, kaip jūs ketinate įvertinti studentą, kuris nieko nedarė. Atsakymas taip ir nenuskambėjo. Man tai kas, jiems čia gyvent su tokiu savo požiūriu. Tuo pačiu metu kitam dalykui taip pat reikėjo paruošti projektą. Dėstytojas leido pasiskirstyti dalimis ir parašyti, kuris kurią dalį rašė, kad įvertinimas būtų sąžiningas. Pasiskirstėm, parašėm, pristatėm, dirbau su dar dviem vaikinais, viskas puikiai pavyko, vieninteliai iš visos grupės gavom maksimumus ir geriausiai pristatėm, chop chop išvis aš toj grupėj geriausia studentė. Pirmąkart buvo taip fainai po 'man atrodo paprasto' pristatymo, kai visi susižavėję plojo. Tuo pačiu metu du projektai, panašūs dalykai, skirtingi dėstytojai ir va kokie kontrastai, vienoj grupėj manęs nekenčia (be to, buvo iš tos fiasko grupės mergina ir kitam projekte, tai jos grupė išvis nepristatė nieko, nes nepadarė), kitoj grupėj man ploja. Tai kur teisybė?
Labai labai labai daug lemia aplinka, kurioje esam ir žmonės, su kuriais bendraujam. Atsakingi ir neatsakingi, dėkingi ir nemokantys padėkot, pavydūs ir palaikantys. Jau seniai mokausi patylėti ir leisti kitam žmogui išsišnekėti, o wow, kokių dalykų išgirstu, bet labai džiaugiuosi, kad juos pasako, nes jei tylėtų, tai aš esu linkusi geriau galvoti apie žmones. Nusileidau ant žemės, man ankščiau atrodė, kad būti tvarkingam ir atsakingam bei mandagiam tiesiog yra normalu, dabar suprantu kad šitos paprastos savybės jau yra aukštas lygis. Ką jau kalbėti apie sąžiningumą ir nedramatiškumą. Prabanga būti savimi, tik liūdna, kad tie, kurie neturėtų turėti kompleksų, nes yra pasakiškos asmenybės, jų turi daug daugiau negu tie, kuriems išties turėtų būti gėda. Labai juokinga, kai užsideda kostiumą, o čepsi arba sėdėt net 'neišsidrėbusia' poza nesugeba, spajudymąsi gatvėje jau irgi minėjau anksčiau. Arba dedasi dideliu diplomatu ir džentelmenu (čia nebūtinai azeri), bet kai rašo prašydamas paslaugos pamiršta pasisveikinti. Aš irgi pamirštu būna, nieko čia tokio, bet skirtumas tas, kad nevaidinu didžios diplomatės. Nepatiko mergina kompanijoj, nu atrodo viskas su ja gerai, ir protinga ir normali, bet nepatiko, labai užkliuvo jos pirmas žvilgsnis į mane (nužiūrėjo kaip apsirengus ir dirbtinai nusišypsojo), nebūčiau aš, nes po tokio žvilgsnio tiesiog natūraliai pajutau antipatiją ir jau čia mano smalsumas mane nugalėjo, kaip koks žaidimas, ar pasitvirtins ta mano nuojauta. Pasitvirtino. Kai žmonės daug apie save kalba ir nori būti šlovinami neva kokie jie protingi, tai čia pirmasis nepilnavertiškumo kompleksas. Gyvatės tie mūsų žodžiai ir manieros - visos ylos visada išlenda iš maišo. Vi sa da.
Viena ir ne viena. Žiauriai liūdna būti aplinkose, kuriose jaučiuosi viena, bet išmokau kuo daugiau viskuo užsiimti. Būti tarp žmonių, kurie erzina, ne man. Užtat po tokių patirčių labai greitai atskiri, su kuo šilta, o su kuo šalta. Gali sieti bendri pomėgiai, bendra aplinka, bet jokio ryšio. Gali nebūt nieko bendra, bet būt ryšys. Man labiausiai patinka būt tarp žmonių, kurie užsiima savo dalykais, bet būnant kartu gaunasi bendras kūrybinis procesas - durniavimas, kuris yra spalvotas ir skambantis. Kvailioja tik kvailiai? Man atrodo, kad labai atvirkščiai. Kūrybinis kvailiojimas - naujas mano terminas šiai emocijai išreikšti. Ir išties geriausi momentai gimsta su tokiais cirko artistais, bet daug jų raudonojoj knygoj. Žinau tik tiek, kad aš irgi į šitą knygą įsitraukiu ir žinau ką su savim į ją įtraukiu :)
Noriu namo.
Noriu namo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą