2015 m. balandžio 21 d., antradienis

Nėra pasakų, geresnių už tas, kurias sukuria pats gyvenimas

When people talk to each other, they never say what they mean. They say something else and you're expected to just know what they mean [The Imitation Game].
Buvimas su žmonėmis, kurių kalbos aš nemoku, išmokė klausytis ir suprasti. Ne apie tai, kokią informaciją jie skleidžia, bet apie tai, ką jaučia ir kaip jaučiasi. Suvokimas ir nuojauta yra du svarbiausi dalykai, kuriais pradėjau vadovautis bendraujant. Tobulai sukurtas įvaizdis ir surepetuotos frazės griūna ekstremaliomis aplinkybėmis (todėl labai daug žmonių nemėgsta netikėtų situacijų - ne todėl, kad jie negali kontroliuoti situacijos, bet todėl, kad jie negali kontroliuoti savęs jose). Unikalios vandens savybės virsti ledu, skysčiu, garais atskleidžiamos tik skirtingose temperatūrose - taip pat ir žmogaus charakterio ypatumai. Jautrumas aplinkai, galimybė adaptuotis, sumanumas ir kūrybingumas - keturios auksinės savybės, išlikimo asmenybe kintančioje temperatūroje receptas. Žvilgsnis ir balsas yra išdavikai - kai jauti tai, ką tau sako arba tai, ko nesako, suvokimas ateina savaime. 
Veiksmai kalba garsiau už žodžius. Nėra aštresnio peilio už tiesą ir niekas geriau neišlaisvina netikrovės pančių. Išsiskyrimai atneša liūdesį, kurį sumažina tik nauji susitikimai. Būna galvoji, kad esi kažkoks albinosas šiame pasaulyje iki tol, kol nesutinki kito albinoso ir jūs susidraugaujate. Paprastai merginos elgiasi taip ir taip. Žinau, bet aš nesu paprasta mergina. Tikrai? Tai reiškia, kad tu nepaprasta mergina. Taip. Jei nebūtų Kaspijos jūros ašarų, tai nebūtų ir Kaukazo kalnų juoko.  
Iš pokalbio su mama: 'Jei būčiau lesbietė, tai paskyčiau, kad tokia esu ir viskas, ko čia meluot ar slėpt'. Pasaulis margesnis negu margas ir kiekviena spalva jame reikalinga. Man nuoširdžiai gaila tų, kurie bijo kalbėti apie save ir slepiasi po visuomenės normalumais. Kas yra normalu? Dabar gyvenu šalyje, kurioje yra tabu merginai vienai vaikščioti vakare, homoseksualumas išvis uždraustas žodis, 25 metų jau praktiškai senmergė, susitikinėti galima tik su sužadėtiniu, barai tik vyrams, bet palydovių tinklalapis leistinas, šiukšlinti gatvėje galima kur tik pasitaiko ir net labai normalu, ant šaligatvio spjaudo kas antras, ekologija neegzistuoja. Aš matuoju žmogų pasiėmusi žmogiškumo metrą, o ne strandartų liniuotę. Tuos, kuriuos mylim išvis reikia matuoti myliom. Ai, nesvarbu... Šiaip tai viskas, kas tikra, yra svarbu. Nesvarbu tai, kas klastotė. Svarbiausia yra patogiai jaustis pačiam su savimi, savo charakteriu, manierom, baimėm ir svajonėm. Dar svarbiau stumdyti save į visus nepatogius kampus. 


Būna laikas, kai veidrodžio atspindyje dingsta šypsena. Būna labai daug pretekstų sumonstrėti ir išlikti bejausmiu. Šitų pretekstų aš niekada nesuprasiu - su savo monstriukais privaloma susidraugauti, jie nuostabūs padarai, vedantys už rankos pirmyn. Normalu yra suklysti ir vis tiek milijoną kartų bandyti iš naujo. Dėl ko tada gyveni, jei nepildai savo norų?
Nepasotinamas varlės keliauninkės apetitas. Tas mokyklos ekskursijos jausmas, kai lengviau keltis anksti ryte, nes auniesi batus ir žengi per pasaulio slenkstį. Ne, aš neliksiu Baku, nes pasaulis per didelis užsibūti per ilgai vienoje vietoje. Baisoka, nes nežinau, ko noriu, tik tiek, kad esu alkana gyventi.


Šokti gyvenimą reiškia atrasti energiją savyje ir pamažu augti išjudinant visą kūną, nevaidinti, kad įsijautei ir smagu šokt, bet išties jausti muziką ir judėti garsais, judėti netgi tyla. Pradžia nelengva, kol išmoksti išgirsti ritmą ir peržengi susivaržymą juo judėti savaip, bet paskui pasidaro labai lengva, nes žiūrėk, jau pats pasaulis veda čia čia čia...





Komentarų nėra:

Rašyti komentarą