2014 m. spalio 19 d., sekmadienis

aš ne_su asfalto vaikas

nesu ir nebūsiu, ir viskas.

Nes miestas per daug nenatūralus, o tuo pačiu per mažai tikras. Per daug skuba per didelė banda (nors avių perpus mažiau). Per garsiai šaukia, todėl nelabai prigirdi. Per daug dulkių, kad prasiskverbtų saulės šviesa. Per perėjas vis tiek per dažnai nepraleidžia. 



Ir aš neatsiprašau už nuoširdumą, bet miestas neįkvepia. Įkvepia kalnai. O gal visgi neįkvepia, tik papasakoja tyliai pašnibždom savo gyvenimo istoriją apie tai, kad nėra prekybos centrų, burbulinės vonios, padoraus šildymo, nelabai skani duona, negardi arbata. Bet prieš miegą tau įžiebia milijardus žvaigždžių. Ir toks tyras vanduo. O iš ryto tu jau pats įkvėpi...


Ir nebeišeina iškvėpt, akim aprėpt, žodžiais apsakyt, net mintim apgalvot.
Ir pasilieki su savim tokia maža maždaug 2 km 400 m aukštyje... kiek pasikeitusia, bet dar labiau užsispyrusia.





Komentarų nėra:

Rašyti komentarą