Ir jei pamačius Tave žmogaus veidas nušvinta, žinok - tai tavo Žmogus
Vaikystės ir paauglystės susireikšminusią save sau susireikšminusiai ir pasilaikysiu, o pradėsiu nuo lūžio taško.
Šokio teatras AURA - čia sulaužomi visi tavo principai ir užauginama stipresnė, įdomesnė, kitoniškesnė asmenybė. Aišku ne visi, bet kas norėjo, tas sugėrė į save skatinimą tobulėti, galvoti mažiau, jausti giliau ir tai, ką jauti, parodyti savo judesiais, veiksmais, mimikom, ryšio virvutės ieškojimu, tiesimu kitam ir laukimu - pagaus ar ne, išlaikys ar ne, sudėvėjus nuties naują ar išmes ir privers save niekada neprisiminti.
Mums neleido žiūrėti į veidrodžius, nes svarbiausia ne tai, kaip tu atrodai, o tai, kaip jauti muziką. Išraiška ateina pati per nepaliaujamą judesių kartojimą, vidinį pojūtį ir nebaimę nuoširdžiai atskleisti save. O veidrodžių buvo labai daug, kaip ir baimės. Mums liepė užsimerkt ir negalvot. Išeit į vidurį salės ir įsivaizduot, kad tapom savo kambarį įvairiausiom spalvom, judėt, suktis, nepamiršt nudažyt visų keturių sienų, grindų ir lubų. Pamenu, plušau, tapiau, galvojau: "o jei... visi žiūri". Ir tada pradėjau klausyt garsų, pamiršau pasaulį, tik tapiau garsais, spalvomis ir judesiais. Kaip gražiai nudažiau, nepakartojamai! O tada sugrįžau ir net iki dabar pamenu man pasakė, kad labai gracingai judėjau. Juk tai buvo taip svarbu tada sau ir dėl savęs. Ir mes tiek šokom, ir mums tiek kartų nesigavo būti gražiems, mes pripratom judėt savaip. Kas nepriprato tada, tas ir dabar nėra savimi, nes bijo apsijuokti prieš kitus. O ko čia bijot? Aš asmeniškai niekad nesijuokiu iš to, kad žmogus kvailai atrodo, kai elgiasi nuoširdžiai, bet man taip juokinga, kai maivosi ir nemoka, o nemoka, nes maivosi, nes nejaučia, nes jam rūpi tik kaip atrodo, o tada būtent ir atrodo juokingai. Ir nesvarbu, kad gal ir gražiai juda, bet kad judesiai netikri. Kokie judesiai, tokie ir veiksmai, o kokie veiksmai, toks ir žmogus, arba ne žmogus, o lėlė. O aš dar prisimenu merginą, kuri turėjo šokt lėlę. Ir jai taip gražiai pavyko ją suvaidint, nes ji buvo tokia žmogiška lėlė, pati gražiausia - su siela.
Dar buvo kontaktinės improvizacijos seminaras. Mane visad nervindavo, kai nepažįstamas žmogus mane liečia - autobuse, parduotuvėje, universitete, visur neišvengiamai susiduri su kontaktu, ir nebūtinai fiziniu, net ir akių kontaktas mane baugino. Tu ne draugas, tai ko čia žiopsai? Bet tai buvo dvi dienos, po kurių aš pati pradėjau ieškoti ryšio - žvilgsniu, šypsena, prisilietimu, kito stebėjimu ir įsiklausymu, mėginimu ne tik išgirsti, bet dar ir suprasti, ką sako, įsijausti į kito vaidmenį. Kontaktui tereikia vieno bendro taško ir tas taškas gali tvyroti ore, kartu pradedat tuo tašku judėti, taip sujungiat bendrą liniją, o galiausiai ši linija išsišakoja į daug skirtingų figūrų ir nupaišo visą jūsų pasaulį.
Apie pasaulio gyventojus. Aš jau pripratau - jie dažniausiai ateina į mano pasaulį, įsipaišo, įsivingiuoja ir paskui tiesdami savo liniją išsiregistruoja, o kai kurie net nesivargina išsiregistruoti, tiesiog palieka daug begalinių tiesių, o aš jomis seku paskui, beldžiuosi į tuos kitų pasaulius, bet būna pasitaiko, kad į svečius nepriima. Tada tos tiesės tampa užbaigtomis atkarpomis jau už mano pasaulio ribų. Tie žmonės savanaudžiai, jie įeina, nenusiauna batų, pripaišo netikrų piešinių ant netikrų lapų, o aš naiviai tikiu, rėminu, grožiuosi, paskui būna labai sunku išmest. Bet kartą metuose dažniausiai po stiprios audros įvyksta generalinė tvarka - perkratau spintas, stalčius, senus rėmus pakeičia nauji. Aš labai nemėgstu generalinės tvarkos, nes ji atima daug laiko ir turi susitaikyt su tuo, kad kai kuriuos daiktus reikia išmesti, atiduoti, nes jie sulūžę, nebereikalingi, nebenaudojami. Tada pasidaro tuščia ir švaru. Bet kiek atradimų atsitinka vykdant generalinę tvarką! Kokioj nors gražioj dėželėj saugiai paslėptas pieštukas ir tu prisimeni tą vieną pradėtą, bet neužbaigtą liniją, tu pažymi lūžio tašką ir pradedi vingiuot vingiuot vingiuot ketindama nupiešt nuostabią jūrą, kuri tęsiasi iki begalybės arba bent jau iki tol, kol tu ją vingiuoji tuo pieštuku... Ir tada atsiranda laivai, delfinai, saulėlydis, kelios valtys, žvejys, negyvenama sala su kokosų palmėmis, keli gelbėjimosi ratai, viena ar dvi piranijos, Mauglis ir Balu su Bagira. Ir jūs kartu vingiuojat begalinę jūrą, vienam pasaulyje pasidaro ankšta, tada atidarot langus ir išskrendat į pavasarį paišyt naujų pasaulių su langais ir durimis, ir tiltais į kitus pasaulius, kad galėtumėt susitikt, nes juk taip be galo norisi pasidalint naujai atrastomis spalvomis ir dar ką nors bendro nupaišyt.
Tavo Žmogus. Jis kalba arba tyli. Jis yra šalia arba jo nėra šalia. Jis miega, gal ką nors gražaus sapnuoja. Jis gyvena, atsikelia, eina į darbą, ką nors paskaito, ką nors parašo. Klausosi kokios nors dainos arba žiūri kokį nors filmą. Paskambina tau arba nepaskambina, bet parašo žinutę. Keliauja kažkur, kur ir tu norėtum nukeliaut, atsiunčia tau nuotrauką, atviruką. Kitą kartą pasiims ir tave. O gal kito karto nebus? Bet vis tiek tai tavo žmogus, nes jis turi atsakymus į tavo klausimus, arba jų neturi, bet pažada paieškoti. Pažadą ištesi, nes tavo Žmogus yra atsakingas. Jūs geriat vyną arba valgot ledus. Jūs kalbat, nusišnekat ir juokiatės. Tavo Žmogus kišenėje visada turi pieštuką taškeliui nupiešt. Netavo Žmogus visada turi trintuką tavo taškeliui ištrint.
"Think outside the box" - mano marketingo dėstytojos indės moto, kuris mane nervuoja dėl frazės banalumo, kaip ir "yolo" (išvis negaliu pakęst). Bet šios abi frazės labai teisingos. Mes save įspraudžiam į "civilizacijos" rėmus, apribojam taisyklėm, principais, neiginiais - pasauliais be langų ir be durų, o ką jau kalbėti apie tiltus, ir gyvenam tą vieną kartą tam vienam karste. Žodžiu - pūnam ir mus ryja pavydo kirmelės, čepsi, žiaumoja - nom nom. Meluojam, nes gėda, užsimerkiam prieš nemalonius dalykus, tylim taip tvirtai sučiaupę lūpas, kad nuo veido raumenų įtempimo surakina žandikaulį. Vaidinam gražius, stilingus, pilnus kažko, kas nėra tuštybė. Nekreipiam dėmesio - o taip - nekreipiam dėmesio - nes jei kas nors nemalonaus atsitinka, tai geriausias patarimas - nekreipk dėmesio. Uf, aš ir pati išsigandau pagiežingos gyvatės, kuri lenda šitoj pastraipoj ir šnypščia. Tai gal jau pats laikas, oi ne, tinkamo laiko niekada nebūna, pasakyti, kas nepatinka, kažką ištrinti, kažką išmesti, o gal sutaisyti? Atidaryti langą, išleisti tą šnypščiančią gyvatę, tegu šliaužia, šnypščia, vingiuoja kuo toliau. Iškilo vaizdinys, kad Haris Poteris ją vis tiek nudobs.
Atsimerkti prieš veidrodį natūraliai be suvaidinto grožio, standartines mintis nuspalvinti nestandartinėmis spalvomis, pašnypšti ir išsišnypšti kartą ir su visam, nepamiršt ieškot bendrų taškų ir nusiaut batų svečiuose, užkast principus ir pasaulius be langų, padaryt generalinę tvarką, padovanot spalvotą pieštuką kitam į kišenę, nustot trint, o nebijot nubraukt ir parašyt iš naujo, kreipt dėmesį, būt tavo savo ir tavo Žmogumi - tai, kas man kartais neleidžia ramiai užmigt, pažadina ir sužnibžda į ausį, kad prisiminčiau, pagrūmoja, kad ir kitam pagrūmočiau apie tai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą