Manau ši diena yra verta įrašo.
Spalio 22-oji. Pabundu ryte, išeinu iš namų, žvelgiu aukštyn - saulė maloniai šviečia ir net šildo, žvelgiu žemyn - šiukšlynas, katynas, vargumynas... įkvėpiu dulkių debesį ir sarkastiška beždžionėlė galvoje sumuša bugną "labas rytas, problemos!".
Šiandien manęs kaip tik klausė, kaip lietuviškai labas rytas, ir aš atsakydama pabrėžiau, kad ši dienos pradžios frazė mano mėgstamiausia, ją visad reikia tarti pakiliai mielu tonu, su šypsena, nes juk tokia ir bus visa diena.
Vėluoju, ir taip pikta, nes aš pati dėl to nesu kalta. Tiesiog vienas žmogus neįvykdė susitarimo ir į tai, ko prašiau visą savaitę dėl jo paties, pažiūrėjo neatsakingai. Prašymas neįvykdytas, žmogus žiūri į mane nekaltu veidu didelėm akim ir sako: 'bet tai ką aš dabar turėčiau daryti?', valio man, nes aš žinau problemos sprendimą, ir aš pagelbėju tam žmogui, bet taip nervuoja tas kito neatsakingumas, nes tiesiog vieniems užtenka pažiūrėt nekaltom akim, kai tuo tarpu kiti prisiima atsakomybę spręsti problemas už juos. Ir tai labai blogai, ir tai atima daug laiko, pastangų ir jėgų, ir taip nereikia daryti, nes tas žmogus vis tiek niekada tau už tai nepadėkos, ir tuolab taip spręsti problemų neišmoks. Žinau žinau, bet nėra laiko, o tai liečia ir mane, tad sukandus dantis tvarkau reikalus viena pati.
Valio, šiaip ne taip atvykstu į vietą - universiteto tarptautinių ryšių skyrių.
Galvojant apie skyriaus darbą mane puola pasiutligė ir gražius žodžius pakeičia vien keiksmažodžiai. Mėnesį laiko aš čia, reikia pasidaryti migracijos kortelę, tam reikia gyvenamosios vietos savininko dokumento. Pagrinde dėl šio dokumento visą šį laiką mes negalim persikraustyti (gyvenam mokamos sumos absoliučiai nevertam bute šudinam rajone) ir dar dėl to, kad uni darbuotojai per savo (nekompete)tingumą išsigalvoja nebūtų taisyklių ir trukdžių, akivaizdžiai nenori, kad išsikraustytumėm, hmmm, gal dėl to, jog gauna papildomų pinigų iš žmonių, pas kuriuos mus apgyvendino... Radom butą senamiesty, puikų, už tą pačią sumą, ką mokam šiukšlynuose, per milijonus vargų negalų nusprendėm, kad viskas ok, gyvensim, butas bus nuomojamas per oficialią agentūrą, taigi turėtų nekilti problemų. Susiveikėm reikalingus dokumentus, siunčiam uni, uni sako, kad dokumentai suklastoti. Yra pažįstamas advokatas, siunčiu jam tuos pačius dokumentus, jis siunčia savo draugui, kuris dirba migracijos skyriuje, paaiškėja, kad dokumentai tinkami.
Vėluoju, ir taip pikta, nes aš pati dėl to nesu kalta. Tiesiog vienas žmogus neįvykdė susitarimo ir į tai, ko prašiau visą savaitę dėl jo paties, pažiūrėjo neatsakingai. Prašymas neįvykdytas, žmogus žiūri į mane nekaltu veidu didelėm akim ir sako: 'bet tai ką aš dabar turėčiau daryti?', valio man, nes aš žinau problemos sprendimą, ir aš pagelbėju tam žmogui, bet taip nervuoja tas kito neatsakingumas, nes tiesiog vieniems užtenka pažiūrėt nekaltom akim, kai tuo tarpu kiti prisiima atsakomybę spręsti problemas už juos. Ir tai labai blogai, ir tai atima daug laiko, pastangų ir jėgų, ir taip nereikia daryti, nes tas žmogus vis tiek niekada tau už tai nepadėkos, ir tuolab taip spręsti problemų neišmoks. Žinau žinau, bet nėra laiko, o tai liečia ir mane, tad sukandus dantis tvarkau reikalus viena pati.
Valio, šiaip ne taip atvykstu į vietą - universiteto tarptautinių ryšių skyrių.
Galvojant apie skyriaus darbą mane puola pasiutligė ir gražius žodžius pakeičia vien keiksmažodžiai. Mėnesį laiko aš čia, reikia pasidaryti migracijos kortelę, tam reikia gyvenamosios vietos savininko dokumento. Pagrinde dėl šio dokumento visą šį laiką mes negalim persikraustyti (gyvenam mokamos sumos absoliučiai nevertam bute šudinam rajone) ir dar dėl to, kad uni darbuotojai per savo (nekompete)tingumą išsigalvoja nebūtų taisyklių ir trukdžių, akivaizdžiai nenori, kad išsikraustytumėm, hmmm, gal dėl to, jog gauna papildomų pinigų iš žmonių, pas kuriuos mus apgyvendino... Radom butą senamiesty, puikų, už tą pačią sumą, ką mokam šiukšlynuose, per milijonus vargų negalų nusprendėm, kad viskas ok, gyvensim, butas bus nuomojamas per oficialią agentūrą, taigi turėtų nekilti problemų. Susiveikėm reikalingus dokumentus, siunčiam uni, uni sako, kad dokumentai suklastoti. Yra pažįstamas advokatas, siunčiu jam tuos pačius dokumentus, jis siunčia savo draugui, kuris dirba migracijos skyriuje, paaiškėja, kad dokumentai tinkami.
Įžengiu į tarptautinių ryšių skyrių - chaosas, dokumentai tinka, dokumentai netinka, skambinama agentūrai, skambinama migracijos tarnybai... Dokumentai netinka. Atsisėdu, įkvėpiu to labo problemų ryto oro, galvoju 'nu tai kas dabar bus, reik kažkaip gaut tuos reikalingus dokumentus', aiškinamės, kas ir kaip, kokius dokumentus. "Malonus" intarpas:
- Brigita, bet tu turi paskubėt, nes iki tavo vizos galiojimo pabaigos liko 4 dienos. Mums reikia dokumentų.
- Ką?! O tai jūs negaminat man migracijos kortelės su to adreso dokumentais, kur aš gyvenu dabar? Gi asistentas sakė, kad viską sutvarkys su buto šeimininku, juk jūs patys mus ten apgyvendinot.
- Paskambink pati buto šeimininkui ir paprašyk dokumentų.
- Bet juk aš klausiau šimtąkart pas jus ir dar prieš dvi savaites, jūs sakėt tvarkot... Tai kaip čia dabar išeina?
Gerai, skambinu buto, iš kurio uni nenori, kad išsikraustytumėm, šeimininkui. Paaiškėja, kad jis to reikalingo dokumento neturi. Ir neturės. Tada uni darbuotoja rėkia ant manęs, tarsi aš būčiau kalta dėl jos neatliktų darbų. Aišku, vėliau atsiprašo. Taigi, visa šita velniava ir mano gyvenimas nenorimam bute vis tiek negali tęstis. Plojimai universitetui, kuris iki šiol ne tik, kad nepadėjo, bet dar ir trukdė. Migracijos darbuotojas vėl paskambina. Dokumentai tinka!!!
Tą akimirką aš pradėjau juoktis. Visas mėnesio stresas pabėga, atsipalaiduoji, nori tik surūkyt cigaretę ir išgert skanios kavos. Viskas. Kova su vėjo malūnais baigta. Ir tada pagalvoji, o jeigu būtumėm patikėję viskuo, ką sako uni, nepatikrinę, neįsitikinę, tai ir gyventumėm šituose šiukšlynuose amžinai... Susitinkam su buto nuomos agentūra ir buto šeimininku vėl, susitariam dėl pagrindinių detalių ir dokumentų. Išeinant šeimininkas man pasako, kad dabar išvyksta 10-čiai dienų į Maskvą darbo reikalais ir duoda man savo vizitinę (jeigu prireiktų) - pasirodo, naujojo buto šeimininkas, kurio dokumentų tikrumu dvejojo uni, yra tarptautinių telekomunikacijų akademijos prezidentas, filosofijos ir technologijų daktaras, profesorius, gerbtinas ir labai turtingas žmogus. Mintyse pagalvoju, ačiū dievui, kad uni šnekėjo ne su juo, o su agentūra, nes pagal tai, kaip uni šnekėjo, būtų didžiausia gėda, ir mes būtumėm be namų. O be namų negerai :)
Vėliau sekė tarptautinio italų kino festivalio filmas, milžiniškas indas popkornų (valgom valgom ir jie niekad nesibaigia, taip ir palikom kažkur mieste netoli naujų namų ant šiukšliadėžės), "kavos" (tiksliau, arbatos su kavos kvapu) puodelis buto nuomos agentūros ofise, kelionė metro namo, kai du iš mūsų šaikos liko už metro durų, nes tiesiog netilpo, filosofinis mielas pokalbis su kita vėjo malūnų kovotoja, be kurios aš niekaip nebūčiau sugebėjus šitų nesamonių išspręst (nuotabi mergina, vokietė/vengrė, nuoširdi, maloni, stipri ir nepasiduodanti neteisybei). Pokalbis buvo apie žmonių moralę; apie tai, kaip jie pasirenka geriau nekreipti dėmesio ir tingėti, darydami sau blogiau vietoj to, jog įdėtų pastangų į geriau; apie buvimą mandagiu - kad tai ateina iš tėvų auklėjimo, ir taip pat to išmokstama, jei tik nori, jei tik stebi aplinką, save ir analizuoji, ką darai ne taip; apie tai, kad kai kurie net nesistengia suprasti ir suvokti bei įvertinti, kaip kiti dėl jų stengiasi, o turėtų, ir turėtų taip pat rūpintis kitais, nes juk iš to ir susideda draugystė - buvimo jautriu kitam, kito įvertinimu, linkėjimu gero, pagalbos, supratimo ir nevaidinimo to, kuo nesi; pagossipinom apie tai, kad viena pana čia mūsų tikrai labai nemėgsta dėl savo buvusio ir dėl to, kad mes leidžiam sau nebūt pasikėlusioms, o vaikiškai pakvailiot kai norim, ir tos panos visa esybė tai atskleidžia, kaip ji žiūri į mus ir kaip kalba su mumis, ir kaip jai nepavyksta to nuslėpt. Pasijuokėm, pasiguodėm, panuogąstavom, pasidžiaugėm, kad abiejų kova pasiteisino ir kad teisybė visgi laimi.
Dabar geriu kakavą su riešutiniu tradiciniu pyragu ir galvoju, bet juk viską pati... Ir kitaip nebus. Ir kokia laimė kurt savo gyvenimą pačiai - pačiai nuspręst, kada valgysiu, ką valgysiu, kur eisiu, kur gyvensiu, su kuo gyvensiu, kur keliausiu, kada keliausiu, ką pasiimsiu, su kuo draugausiu, ką pasakysiu, o ką nutylėsiu, ką rengsiuos, kur dirbsiu, kaip elgsiuos, kokį filmą žiūrėsiu, kokia daina mano mėgstamiausia, kokiu žmogum būsiu ir kodėl. Ir mes kiekvienas priimam šiuos sprendimus, esam vienokie arba kitokie, dėl to, kad mums patinka tokiems būti. Esam su vienais arba su kitais, dėl to, kad mums gera su jais. Vienintelio dalyko aš nesuprantu - žmonių, kurie priima patogius sprendimus vietoj tų sprendimų, dėl kurių suspurda jų širdis. Ir tada jie nelaimingi, ir todėl jie nelaimingi. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad sekti savo širdimi yra pats sunkiausias uždavinys - tiek daug reikia atsisakyti, tiek daug palikti be ko, kartais atrodo negalėtum gyvent. Bet žinot ką, aš išskridau su mažiau nei 30 kilogramų bagažo, o visa kita mano širdyje. Ir aš stengiuosi, taip labai stengiuosi dėl to, kad ryte atsibudus galėčiau su šypsena veide ištart "labas rytas, iššūkiai, susidorosiu!".
- Paskambink pati buto šeimininkui ir paprašyk dokumentų.
- Bet juk aš klausiau šimtąkart pas jus ir dar prieš dvi savaites, jūs sakėt tvarkot... Tai kaip čia dabar išeina?
Gerai, skambinu buto, iš kurio uni nenori, kad išsikraustytumėm, šeimininkui. Paaiškėja, kad jis to reikalingo dokumento neturi. Ir neturės. Tada uni darbuotoja rėkia ant manęs, tarsi aš būčiau kalta dėl jos neatliktų darbų. Aišku, vėliau atsiprašo. Taigi, visa šita velniava ir mano gyvenimas nenorimam bute vis tiek negali tęstis. Plojimai universitetui, kuris iki šiol ne tik, kad nepadėjo, bet dar ir trukdė. Migracijos darbuotojas vėl paskambina. Dokumentai tinka!!!
Tą akimirką aš pradėjau juoktis. Visas mėnesio stresas pabėga, atsipalaiduoji, nori tik surūkyt cigaretę ir išgert skanios kavos. Viskas. Kova su vėjo malūnais baigta. Ir tada pagalvoji, o jeigu būtumėm patikėję viskuo, ką sako uni, nepatikrinę, neįsitikinę, tai ir gyventumėm šituose šiukšlynuose amžinai... Susitinkam su buto nuomos agentūra ir buto šeimininku vėl, susitariam dėl pagrindinių detalių ir dokumentų. Išeinant šeimininkas man pasako, kad dabar išvyksta 10-čiai dienų į Maskvą darbo reikalais ir duoda man savo vizitinę (jeigu prireiktų) - pasirodo, naujojo buto šeimininkas, kurio dokumentų tikrumu dvejojo uni, yra tarptautinių telekomunikacijų akademijos prezidentas, filosofijos ir technologijų daktaras, profesorius, gerbtinas ir labai turtingas žmogus. Mintyse pagalvoju, ačiū dievui, kad uni šnekėjo ne su juo, o su agentūra, nes pagal tai, kaip uni šnekėjo, būtų didžiausia gėda, ir mes būtumėm be namų. O be namų negerai :)
Vėliau sekė tarptautinio italų kino festivalio filmas, milžiniškas indas popkornų (valgom valgom ir jie niekad nesibaigia, taip ir palikom kažkur mieste netoli naujų namų ant šiukšliadėžės), "kavos" (tiksliau, arbatos su kavos kvapu) puodelis buto nuomos agentūros ofise, kelionė metro namo, kai du iš mūsų šaikos liko už metro durų, nes tiesiog netilpo, filosofinis mielas pokalbis su kita vėjo malūnų kovotoja, be kurios aš niekaip nebūčiau sugebėjus šitų nesamonių išspręst (nuotabi mergina, vokietė/vengrė, nuoširdi, maloni, stipri ir nepasiduodanti neteisybei). Pokalbis buvo apie žmonių moralę; apie tai, kaip jie pasirenka geriau nekreipti dėmesio ir tingėti, darydami sau blogiau vietoj to, jog įdėtų pastangų į geriau; apie buvimą mandagiu - kad tai ateina iš tėvų auklėjimo, ir taip pat to išmokstama, jei tik nori, jei tik stebi aplinką, save ir analizuoji, ką darai ne taip; apie tai, kad kai kurie net nesistengia suprasti ir suvokti bei įvertinti, kaip kiti dėl jų stengiasi, o turėtų, ir turėtų taip pat rūpintis kitais, nes juk iš to ir susideda draugystė - buvimo jautriu kitam, kito įvertinimu, linkėjimu gero, pagalbos, supratimo ir nevaidinimo to, kuo nesi; pagossipinom apie tai, kad viena pana čia mūsų tikrai labai nemėgsta dėl savo buvusio ir dėl to, kad mes leidžiam sau nebūt pasikėlusioms, o vaikiškai pakvailiot kai norim, ir tos panos visa esybė tai atskleidžia, kaip ji žiūri į mus ir kaip kalba su mumis, ir kaip jai nepavyksta to nuslėpt. Pasijuokėm, pasiguodėm, panuogąstavom, pasidžiaugėm, kad abiejų kova pasiteisino ir kad teisybė visgi laimi.
Dabar geriu kakavą su riešutiniu tradiciniu pyragu ir galvoju, bet juk viską pati... Ir kitaip nebus. Ir kokia laimė kurt savo gyvenimą pačiai - pačiai nuspręst, kada valgysiu, ką valgysiu, kur eisiu, kur gyvensiu, su kuo gyvensiu, kur keliausiu, kada keliausiu, ką pasiimsiu, su kuo draugausiu, ką pasakysiu, o ką nutylėsiu, ką rengsiuos, kur dirbsiu, kaip elgsiuos, kokį filmą žiūrėsiu, kokia daina mano mėgstamiausia, kokiu žmogum būsiu ir kodėl. Ir mes kiekvienas priimam šiuos sprendimus, esam vienokie arba kitokie, dėl to, kad mums patinka tokiems būti. Esam su vienais arba su kitais, dėl to, kad mums gera su jais. Vienintelio dalyko aš nesuprantu - žmonių, kurie priima patogius sprendimus vietoj tų sprendimų, dėl kurių suspurda jų širdis. Ir tada jie nelaimingi, ir todėl jie nelaimingi. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad sekti savo širdimi yra pats sunkiausias uždavinys - tiek daug reikia atsisakyti, tiek daug palikti be ko, kartais atrodo negalėtum gyvent. Bet žinot ką, aš išskridau su mažiau nei 30 kilogramų bagažo, o visa kita mano širdyje. Ir aš stengiuosi, taip labai stengiuosi dėl to, kad ryte atsibudus galėčiau su šypsena veide ištart "labas rytas, iššūkiai, susidorosiu!".
Robert Doisneau La douche à Raizeux, 1949
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą