BAKU | Ką aš čia veikiu?

Mano magiškas skaičius 4. 

Ne be reikalo 2014 04 04 buvo paskelbta, kad aš tarp tų laimingųjų, laimėjusių loterijos bilietą į Baku. 

Kaip? Netyčia :) Stojau į marketingo magistrą su viltim, kad pavyks kur nors išvykt, įstojau, pasakiau mamai, kad dar vienos žiemos Lietuvoj neištversiu, tai mano žodžiai ponui dievui į ausį - 2013/2014 žiema buvo neįtikėtinai nežiemiška, o 2014/2015 žiema bus Baku (vietinių prognozuojama apie -2, truputį sniego ir žinoma vėjo, nes Baku reiškia 'city of the winds', o aš papildau 'winds of change'). Taigi, kaip ten su tuo 'netyčia'? Norėjau su Erasmus išvykt į Ispaniją arba Italiją, kur nors, kur šilta ir prie jūros būtinai. Paskambinau ne Erasmus, o Erasmus Mundus koordinatorei... pagal savo norus ne ten pataikiau: pasiūlė vykt į Gruziją, Ukrainą, Baltarusiją - nenorėjau, mama įtikino dėl Gruzijos - persigalvojau. Pradėjau ieškot marketingo programos, Gruzijoj nėra... nu gerai, žiūrim Moldovą, Baltarusiją - nieko. Susinervinau. Paskutinis sąraše Khazar University (kas čia per vienas?), žiūrim kontaktus... Baku! Vedam į google search - opapa!!! NORIU.

Išsipildė tokia kraštutinška įvykiu seka: sunku; lengva; sunku; lengva; sunku; lengva;... Toks pats ir šis miestas: gražu-baisu; prabanga-skurdas; pigu-brangu;... kaip ten bus toliau, sužinosiu su laiku :) 

Kada? Turėjau atskrist rugsėjo 8-9 d. Bilietai rezervuoti jau birželį, vizai dokumentai yra, pagamins per 10 dienų, gyvenamai vietai prašymas užpildytas - ramu! 

Ramybė apsivertė aukštyn kojom. Slaptažodis1: 'trūksta universiteto vietos registracijos dokumento' (buvo rugpjūtis, tai dar mėnuo liko, spėsiu; aha aha, universitetas rugpjūtį atostogauja, absoliučiai visi, daryk ką nori - niekas neatsako į laiškus, telefono nekelia, iki rugsėjo tiesiog neegzistuoja; mamai telefonu pasakyta frazė: 'nežinau, rankos svyra, toks jausmas, kad galiu daryt, ką tik noriu, niekas vis tiek nepasikeičia nuo to, nelikimas kažkoks'). Slaptažodis2: 'operuojam ir guldom į ligoninę' (auksinis stafilokokas, gerai, kad nebuvo kraujo užkrėtimo, gerai, kad dieną ilgiau nelaukiau - tai buvo gydytojo žodžiai). 

Nelikimas tapo likimu ir rugsėjo 29-30 aš Baku. 

Paskutinė minutė. Viskam! Staigi bilietų rezervacija, kad spėčiau pasidaryti vizą. Skrydis pirmadienį, vizos nepadaro, penktadienį ryte sužinau, kad turiu vizą, iškart lekiu jos pasiimt, kad spėčiau gauti bilietus, nes juos koordinatoriai perka tik gavę vizos duomenis, laikas limituotas... stresas, chaosas, nežinomybė... o ar neviršysiu bagažo? kodėl neleidžia pasidaryti online check in? nieko nebespėju! 

Viskas išsisprendė vos tik įžengus į oro uostą. Viskas sprendžiasi net ir dabar. Ir dar spręsis. 

0 - tai skaičius nuo kurio čia viską pradedu. 

1-asis mano viešas įspūdis skambėjo taip: "Don't be afraid of being in the shadows. They're just trying to tell you there is a light nearby. | Care 

Taip, tai mano pirmoji nuotrauka, kurią viešinu iš Baku. Toks vaizdas pro balkonėlį. Panašus vaizdas buvo įskrendant į Baku: paryčiai, iš gilaus miego pramerkus akis pro lėktuvo langą išvydau tamsumą su begale žvaigždžių ir didžiausiu kokį teko matyti vieninteliu man žinomu Grįžulo ratų žvaigždynu. Po kelių akimirkų pro juodus debesis skverbėsi milijonai spalvotų šviesų ir aš suvokiau, kad šiuo metu nėra pasaulyje kitos vietos, kur turėčiau būti. Tokios ir mano pirmosios dienos čia, tamsios nuo streso ir reikalų, mažai grožio, labai pavargus nuo chaoso galvoje, bet sieloj blykčioja daug daug šviesų ir begalybė langų, kuriuose aš stengsiuos šias šviesas įžiebti. 

Aš kaip ta voverė sode, ne šiandien, tai rytoj, bet savo riešutus susirinksiu.

Igoris pasakė: 'be reikalo nebimbinėk, o eik savo riešuto ieškot'; mama pasakė: 'apie voverę frazę įterpk kaip nors, gera gavos'.

2-iese gyvenam 2-jų kambarių bute. Gyvenu su irakiete. Ji puiki ir niekaip kitaip apibūdint negaliu. Žmogus, kuriuo pasitikiu nuo pirmos akimirkos pamačius, su kuria puikiai pasidalinom kambariais, konfliktavom dėl to, kuri maistą pjausto, kuri vakarienę daro, nes abi viena kitai padedam ir gaunasi šnipštas, kai tuos pačius darbus darom norėdamos, kad viena kitai geriau būtų. Turėtų būti milijonas skirtumų pas mus, bet kažkaip milijonas panašumų, kas liečia požiūrį į gyvenimą, vertybes, charakterio savybes, estetikos suvokimą. Skirtumai: ji šviesiai dažyta, jai patinka ružava spalva, nemėgsta alkoholio (kaip liūdna, nebus su kuo vyną gurkšnot vakarais namie), ryte mėgsta saldžiai valgyti, ji už mane ūkiškesnė, pas ją nėra 'palauk', už mane tolerantiškesnė, buvus Malaizijoj ir gyvenus su rusaitėm, kurios ooo. Jos meilės istorija šimtą kart labiau komplikuota nei mano kartu visas sudėjus, jai čia atvykus buvo sunkiau nei man: iki universiteto paryčiais važiavo taxi ir laukė už durų (man užsakė universiteto darbuotoją, kad pasiimtų ir sargą informavo, kad įleistų anksčiau mane), apgyvendino ją viešbutį vienai nakčiai ir hostelyje, kuriame turėjo dalintis kambariu su kitais, ir turėjo mokėti už jį pati, kol universitetas jai vienai surado butą 2-jų kambarių už 500 AZN (prilyginama eurams), buvo viena ir turėjo tvarkytis pati, o aš atvykau čia ir butas su butoke yra, butokė - nuostabus žmogus, daug reikalų jau išspręsta, turiu ją, kuri čia jau viską žino ir dėl to nesijaučiu vieniša. Mes jau dviese ir tai jau visai nebloga kariauna, o čia kovot visai reikia. Išsiderėjom dėl buto kainos, dabar jau mokėsim 400 AZN, dingo karštas vanduo, tai skundėmės iki kol kas nors tuo pasirūpino, ir t.t. ir pan.
Mintį pagavot? Žmonių negalima vertinti pagal jų rasę, kultūrą, religiją, amžių, kitų nuomonę, nusistovėjusius stereotipus, stilių.
--Įspūdį galima susidaryti tik pasikalbėjus su žmogum, ir visai ne apie orą, o apie jį patį, išsiaiškinti jo nuomonę apie svarbius dalykus (jei nekalba - vadinas jau kažkas ne taip, jei kalba stereotipiškai ir nenuoširdžiai - irgi vadinasi kažkas ne taip). Va taip va, ir čia jau niekas nepakeis mano nuomonės, nes patirtis byloja, kad žmonės, kurie neturi ko slėpti apie save ir pripažįsta save tokius, kokie esą, nebijo apie save kalbėti ir 'nenoriu' čia negalioja, nes jei 'nenori' - vadinasi irgi kažkas ne taip. Kalbu ne apie diplomatinius santykius, o apie draugystę.--
Žmonės vertinami pagal jų požiūrį, vertybes, moralę ir elgesį. Oi, kaip čia man viskas įdomu! Visi skirtingai elgiasi, skirtingai rengiasi, skirtingai žiūri, žmonių trys milijonai, ir nepaisant to, kad visi vienos kultūros atstovai, jie tarpusavyje labai skiriasi. Kaip ir visur. Čia tinka nuskambėjusi frazė: 'Žmonės traukia Žmones'.
3 - tai tiek dienų aš jau praleidau čia. Vidinių įspūdžių begalybė, nors dar mačiau tiek mažai miesto, vietų neištyrinėjau. Nespėjau, nes pirmiausia dokumentų tvarkymas, nemigos para, buto reikalai, universitetas, tada jau tamsu, o naktį vienai į centrą keliauti nesaugu. Ir pykstu ant savęs: 'Juk aš Baku! Nemačiau dar nieko (mano keliautojos instingtas klykauja)'. Pažadas ir pagaliau atsiradusi galimybė sau: rytoj prasideda miesto apžiūra ir bus daug nuotraukų, aš taip pasiilgau estetikos fiksavimo proceso. Kol kas dar estetikos nemačiau. Kantrybės, viskas bus, viską spėsiu.

Iš privačių pasikalbėjimų

1-asis įspūdis. Baku, kaip ir visi didieji miestai (čia aišku didžiausias, kuriame teko būti) yra kraštutinumiškas. Senamiestis nuostabus (kiek spėjau pamatyti)! 1-ąją dieną tarptautinių ryšių vadovas (senyvo amžiaus, mažo ūgio, žilas, su akinukais, inteligentiškas ir džentelmeniškas, koks tai Dumbldoro palikuonis) man padarė mini ekskursiją - tai turbūt pirmas kartas jo vadovavimo istorijoje, kai lydėjo studentę į universitetą tvarkyti reikalų, nes to paprastai nedaro, bet taip atsitiko, kad nebuvo kam daugiau palydėti ir jis pats nusprenė tai padaryti. Galėjo greit palydėt ir viskas, bet eksprontu sugalvojo pasivaikščiot ir tai buvo ypatingas mano pirmasis pasivaikščiojimas Baku: įsikabinus jam į parankę, po skėčiu lėtai žingsniavom ir jis man pasakojo apie monumentus, kuriuos praėjom. Tai buvo vienintelis laikas tądien, kai nejaučiau jokio streso, kaip su tėčiu ar seneliu, saugi, o aplink labai gražūs pastatai, lyja, vėsus ir gaivus oras. Visa kita juda ir zuja aplinkui, bet po skėčiu tvyrojo taika ir ramybė. 

2 - tai skirtingos dviejų žodžių 'integruotis ir pritapti' reikšmės. Jau sakiau, kad čia viskas absoliučiai kitaip, aš tikėjaus, kad bus kitaip, bet kažkaip ne taip tikėjaus. Čia kitas pasaulis - man labai smagu jį stebėti, jame dalyvauti ir aš tikrai stengsiuos integruotis, bet žinau, kad niekada nepritapsiu ir nesusitapatinsiu su juo. Integruotis ir pritapti - 2 skirtingi dalykai, ir suvokiu, kad aš labai savita ir turiu labai daug savo dalykų, kuriuos susikūriau pati, ir kurie nepriklauso jokiai kultūrai (universiteto dekanas pagyrė mano 'turbaną' ant galvos, klausia: 'Is it something common in Lithuania that you wear?', atsakiau: 'No, it's just my personal style', nu labai gražu sako, mano mama prisimenu irgi kažką panašaus nešiodavo). Sedėdama metro jaučiuosi kaip zoologijos sodo gyventoja, visi žiopso. Bet ne piktai skanuoja ar nužiūrinėja, o tyrinėja.

Reikia perinstaliuot smegenis. Čia žinau, kad atrasiu savy dar daugiau pasaulietiškų savybių, to labai ir noriu.

Turiu daug planų, ką noriu nuveikt, tai mane labai motyvuoja. Sąlygos neypatingos komfortui ir pragyvenimui, bet gal kaip tik ypatingos atradimams ir judėjimui aukštyn. Nepaisant visiško chaoso galvoje ir pasiilgimo savo namų, aš čia jaučiuosi gerai, kas mane stebina pačią. Žinau, kad kuo toliau, viskas tik palengva gėrės, 

Sėkmė mane lydės dėka gerų jūsų minčių ir linkėjimų bei palaikymo, be kurio aš čia nebūčiau tokia stipri.

Kartais žmonės mano, kad kažko tvirtai įsikibę tampame stipresni, bet išties yra priešingai, stipresni tampame tik paleidę.